(Ne)dvasingi maršrutai
Daugiau nei prieš 10 metų teko po Kiniją lydėti tokius lietuvių turistus, kurie, išvydę gulinčiojo Budos statulą, iškėlė mintį, esą tai pargriuvusi girta boba, ir žvengė kaip iš anekdoto apie durnius ir baseiną.
Esmė – ne kokį apibūdinimą ar palyginimą jie atrajojo, nes juk vien nuo neskoningo juokelio nei statula, nei budistai netaps prastesni. Esmė – koks tų turistų santykis su aplinka. Kiekvienam – pagal intelektą ir poreikį. Todėl nėra beprasmiškų arba neįdomių maršrutų – yra tik kai kam asmeniškai netinkantys keliai. Ne visų galimybės traukia iki religinio smalsumo ar tuo labiau pamaldumo.
Tačiau keliones, kurių pagrindinis tikslas – aplankyti ritualines vietoves ar jose pamedituoti, sąmoningai vengiu vadinti dvasinėmis arba dvasingomis. Šias banalybes palieku auksiniams ašramų klientams. Ir tai tik tiems spiritualiniams visažiniams, kuriems, priešingai nei daugmaž blaiviems ir nuosekliems ieškotojams, jau seniai atsivėrė čakrų tuneliai.
Kodėl vis tie Rytai?
Budistinėse Rytų, Pietryčių bei Centrinės Azijos šalyse, kaip ir, beje, hinduistiniuose Indijos kraštuose, atradau: ten vien estetinį pasitenkinimą dažnai nustelbia ar papildo jausmas.
Ten ne tik pamatai, bet ir stebi. Ne tik žiūri, bet ir, svarbiausia, patiri, nes susiduri su tikrais reiškiniais, o ne jų atpasakojimu ar šou imitacija. Maklinėji ne tik tarp griuvėsių. Dažniausiai patenki į gyvus senuosius papročius ir apeigas, kurios dar nespėjo virsti tik vadovėline praeitimi.
Galbūt dėl to rytietiškų šventyklų atmosfera giliai persmelkia ar bent truputį užkabina ir žmones, kurie savęs nė menka dalele nesieja su tomis svetimomis kultūromis. Vietovės, kuriose yra didelė pamaldumo ir tradicijų koncentracija, kur nuolat intensyviai vyksta ritualai, kur piligrimai atnašauja ir aukoja, tarytum ar iš tikro įgyja daugiau jėgos.
Nepaisant šiukšlių, smarvės, lūšnynų ar šiaip kitokios tvarkos ir svetimų vertybių, Rytai pirmą kartą ten atsidūrusį žmogų gali taip emociškai sukrėsti, kad jis kokios nors dievybės akivaizdoje net ima raudoti, balsu kūkčioja arba įsivaizduoja priartėjęs prie giliausios Paslapties. Tada apie tokią šventybių auką banaliai vienbalsiu su ironiška ar guodžiančia šypsena atsiliepiama: „Nušvito“.
Ar svečias nušvito, galima ir pasiginčyti, bet akivaizdu: patekus į sau neįprastą aplinką su iki tol neregėtų mitinių ir mistinių būtybių atvaizdais ir nepažintais ritualais ar grėsmingais vienuolių maurojimais, ištinka kultūrinis šokas. Vieniems jis pasireiškia vaikiškais kaprizais ir nepasitenkinimo demonais, kitiems – egzistencine romantika ir akimirkos katarsiu.
Žinoma, vėl įnikęs į kasdienius darbus ir rutiną, egzotinės religijos ūmiai priblokštas klajūnas atvėsta. Bet tas noras žūtbūt vėl patekti ten, kur siela buvo laikinai apsvaigusi, gali taip ir neišsivadėti. Štai kodėl žmonės iš vakarinės pasaulio žemėlapio dalies vis traukia į rytų pusę.
Tibeto budizmo pastogės
Priminti, kad budizmas ir hinduizmas – tai skirtingos filosofinės sistemos, reikėtų mažiausiai dar vieno straipsnio. Atskira tema – ir pačių budizmo linijų ir atšakų skirtumai. Jie dar ryškesni nei tarp katalikų ir pravoslavų arba protestantų ir liuteronų doktrinų bei aplinkos.
Tad ir skirtingų budizmo pakraipų vienuolynai skiriasi ne tik architektūra. Svarbiausia – ir pačiu gyvenimu, vidaus tvarka, o juose skleidžiami ir tyrinėjami mokymai – net kai kuriais pasaulėžiūros aspektais. Tuos skirtumus dar labiau paaštrina ir istorija, ir iš dalies net klimato sąlygos. Kinijoje, kur vyrauja Mahajana ir Budos mokymas sugėręs daoizmo bruožų, šventyklos ir jų gyvenimas kitoks nei, tarkim, kaimyniniame Laose.
Pastebėjau, kad vakariečiams lengviausia keliauti ir yra po Pietryčius Azijos vienuolynus. Laose, Tailande, Mianmare vienuolių ir Budos buveinės, kuriose puoselėjamas teravadinis, ankstyviausių mokymų budizmas, iš išorės tiesiog tviska.
Vienuolių rutina įsprausta į griežtus rėmus, o elgesys – etinių reikalavimų smarkiai suvaržytas, tačiau religijos studijos ir dvasinės praktikos nėra tokios sudėtingos ir kasdienybė nėra tokia klampi kaip Tibeto budizmo kraštuose.
Būtent ten kelionės būna ekstremaliausios. Aplankyti Tibetą, t.y. Tibeto autonominį rajoną, tibetiečių prefektūras, arba Himalajų kraštus su tibetiečių diaspora, geriausia tiems keliautojams, kurie save jau išbandė laukinėse kelionėse sau gali garantuoti, kad nepurkštaus kaip musės, patekusios į barščius, dėl to, kad ten nebūtinai visad maloniai šviečia saulė, o lankyti vienuolynus reikia ir dygliuojant šiauriniams vėjams, siautėjant šlapdribai ar purškiant vėsioms liūtims.
Kaimyninėje Kinijoje ar Indijoje yra tokia didelė miestų, gamtos, istorijos ir kultūros įvairovė, kad pretekstų aplankyti tas šalis yra apsčiai.
O trenktis į religijos šalį – būtent toks Tibeto epitetas – prasmingiausia su bene vieninteliu tikslu – geriau pažinti autentišką vienuolynų gyvenimą ir tokias archajines tradicijas, kurių kitur planetoje jau nėra arba išvis niekada ir nebuvo. Na, priežastis dar gali būti viršukalnės, jei labiau traukia ne budizmas, bet alpinizmas.
Niekur daugiau, nebent dar Indijoje, religija nėra taip giliai įsivijusi į žmonių kasdienybę ir pasaulietinis bei religinis gyvenimas taip stipriai susikibę ir lanksčiai persipynę. Išskirtinio savitumo klajoklių būčiai ir buičiai suteikia aukščiausių pasaulio kalnų peizažas ir gamtos viršenybė prieš žmogų: sudėtingos kalnų perėjos, atšiaurus ir isteriškas oras, šėlstančios stichijos.
Įprasta, kad svetimšalius ilgos kelionės serpantinais susupa iki apsivėmimo. Minant tibetiečių žemes, būtina sulėtinti žingsnius, nes dėl deguonies trūkumo stinga jėgų, sunkiau kvėpuoti. Jautresniam ateiviui prireikia kelių dienų, kol adaptuojasi. Na, ir lyg tyčia įtakingiausi ir reikšmingiausi vienuolynai stūkso ant viršūnių ar aukščiau kalnų slėnių, taigi, kelių kilometrų aukštyje.
Panašūs nesklandumai tyko ir Mongolijoje. Tik į šią Čingischano klajoklių šalį verta vykti ne tik dėl vienuolynų, tuo labiau kad ne visi vietiniai išpažįsta Tibeto budizmą – dauguma mieliau pasikliauja šamaninėmis jėgomis. Be to, šventovės daugiausia išsidėsčiusios lygumose, todėl kalnų liga negresia, jei ne Altajaus srityje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kur keliauti 2017 m.: Goda Juocevičiūtė pataria keliauti ne dėl „pliusiukų“
Vis dėlto keliavimo sąlygos Mongolijoje – irgi laukinės, irgi nekurortinės. Tenka įveikti šimtus ar tūkstantį ir daugiau kilometrų visiškai vienodų stepių ar dykumos, ir gyventi jurtose, kur nėra nė paprasčiausių patogumų, elektros ir karšto vandens. Kai kurie vienuolynai įsikūrę tokiose nepravažiuojamose gamtos paraštėse ir užkampiuose, kad iki jų nusigauti įmanoma tik pėsčiomis arba geriausiu atveju – atjoti ant arklio.
Priėjus vienuolyno teritoriją, „dvasiniai“ nuotykiai nebūtinai baigiasi – jie tik įpusėja. Jei pagrindinė šventyklų dalis išdygusi ant uolos, gali prisieiti lipti jos sienomis be jokių laiptelių ar turėklų, o laikantis už virvės ar krūmokšnių.
Ir žinote, koks paprastai būna atpildas? Visiška tyla, nė menkiausio miestiškos civilizacijos burbesio, jokių žmonių būrių, tik vienas kitas vienuolis ir galbūt, bet nebūtinai, vienas kitas piligrimas. Su niekuo nepalyginamas kito pasaulio pojūtis.
Be to, kuo nuošalesnė, sunkiau fiziškai pasiekiama vietovė, tuo joje daugiau neeilinės istorijos (faktų, bet ne mitų) ir mistikos (tiesiogine prasme). Įgudę keliautojai ir piligrimai patyrę: kasdienių patogumų stygius, ribotas ir problemiškas prieinamumas ugdo kantrybę, o įspūdžius tiek sustiprina, kad jie būna ne momentiniai – dažnai tampa ilgaamžiais. Bet ne kiekvienam jie.
