Įsigijome naktinio autobuso Stambulas – Ankara bilietus ir susitikome paskutinei vakarienei su Azadu. Nutarėme, kad jei gyventume viename mieste, taptume draugais, nes būnant kartu nereikia galvoti ką kalbėti, ką nutylėti, nereikia persistengti.
Paskutiniam pasisėdėjimui Azadas parinko savo mėgstamiausią vietą Seslik rajone. Prieš dvidešimt metų subankrutavus medvilnės verslui devynių asmenų kurdų šeima buvo priversta ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Persikėlė į Stambulą ir keturi broliai pradėjo kepti mamos padažu gardintus vištienos sparnelius. Darbas nelengvas – be laisvadienių, be atostogų, vidutiniškai 12 valandų per dieną. „Už tai jaunėliai galėjo mokytis privačiose mokyklose, dabar studijuoja universitete“, – didžiuojasi vyriausias brolis Rojbin.
 |
| Be Sienų nuotr./Viščiukų pardavėja |
Mes – paskutiniai klientai, kavinė jau uždaryta, Rojbin užsidega cigaretę, atsineša virdulį arbatos ir sėda pabendrauti su mumis. Azado žemietis angliškai nešneka, bet tai ne kliūtis pabūti kartu. Klausinėjame kaip sekasi verslas, giriame sparnelius. „The best food so far“ – sako Mr. Paulius ir jis neperdeda, nusigraužėme pirštų galus ir prašėme pakartoti.
 |
| Be Sienų nuotr./Išvykimas |
Artėjant pabaigai keičiasi laiko suvokimas ir elgesys. Kai žinai, kad tuoj išvažiuosi, labiau vertini paskutines akimirkas. Kai žinai, kad nebesusitiksi, stipriau apkabini mielą žmogų. Azadas jau parašė, kad pasiilgo, o mes naktiniu autobusu riedėjome į Turkijos sostinę. Per miegus vienam atrodė, kad matė snieguotas viršūnes ir užšalusį ežerą, kitas lyg regėjo saulėtekį ir raudoną dangų. Nebeaišku kas tiesa, o kas sapnas.
