Urugvajaus oro bendrovės „Tamu“ lėktuvas, skridęs reisu B-571, 1972 m. spalio 12 d. išskrido iš Montevidėjaus į Santjagą. Tačiau jau greitai pilotai dėl blogų oro sąlygų buvo priversti nusileisti Argentinos Mendosos miesto oro uoste. Spalio 13-os dienos rytą oro sąlygos nepagerėjo, todėl pilotams teko daryti lanką aplink kalnus, siekiant aplenkti pavojingą rajoną. Jie jau praskrido Čilėje esantį Kūriko miestą ir gavo leidimą nutūpti, kai prieš lėktuvą kilo stiprus ciklonas. Pilotai per vėlai pastebėjo, kad skrenda tiesiai į uolas. Nors ir bandė pakelti lėktuvą, tačiau jo uodega užkliuvo už kalno ir atitrūko kartu su sparnais, o likusi fiuzeliažo dalis riedėjo žemyn šlaitu, kol neįsirausė į sniegą.
 |
| Wikimedia.org nuotr. /1972-aisiais Andų kalnuose nukrito nedidelis keleivinis lėktuvas. 16 juo skridusių žmonių, sniegynuose ir šaltyje praleidę 72 dienas, liko gyvi ir išsigelbėjo. |
1972 m. gruodžio 20 d. nuo snieguotų Andų viršūnių į Čilėje esantį slėnį nusileido du išsekę, apžėlę vyrai. Kai jie priėjo piemens trobelę, nekviestų svečių išvaizda taip išgąsdino piemenį, kad jis kiek jėgos leidžia pasileido bėgti į miestelį kviesti policijos. Koks buvo Čilės valdžios žmonių nustebimas, kai jie suprato, jog tai sudužusio lėktuvo keleiviai, kuriuos visi laikė mirusiais.
 |
| Wikimedia.org/1972-aisiais Andų kalnuose nukrito nedidelis keleivinis lėktuvas. 16 juo skridusių žmonių, sniegynuose ir šaltyje praleidę 72 dienas, liko gyvi ir išsigelbėjo. |
Lėktuvu skrido 45 žmonės: 40 keleivių ir 5 ekipažo nariai. Tarp keleivių buvo Urugvajaus studentų regbio komanda, kuri skrido į varžybas Čilėje. 12 žmonių žuvo iš karto.
Nepaisant visų likusių gyvų keleivių pastangų, po kelių dienų mirė dar šeši keleiviai.
Galiausiai 3600 m aukštyje virš jūros lygio 27 žmonės liko atkirsti nuo viso pasaulio sniegynuose. Be maisto, be šiltų drabužių, be medikamentų. Prie šalčio ir išretėjusio oro žmonės nors ir sunkiai, tačiau prisitaikė. Tačiau liko pati svarbiausia problema – maistas. Juk vienintelis maistas nukritusiame lėktuve buvo kelios šokolado plytelės, keli vyno buteliai ir truputis krekerių. Maistas buvo padalintas į lygias dalis ir kiekvienai dienai buvo skiriama po labai mažą dalį, stengiantis, kad kuo ilgiau užtektų. Tačiau greitai ir šios minimalios atsargos išseko, o aplinkui nebuvo nei augalų, nei gyvūnų.
Troškulį žmonės malšino sniegu, kurį dėjo ant metalinių lėktuvo nuolaužų ir tirpino jį saulėje. Tačiau keli lašai negalėjo atstoti pilnaverčio gėrimo.
Vienas iš išgyvenusių žmonių Roberto Canesa – medicinos studentas, savyje užgniaužęs pasišlykštėjimą ir katalikiško auklėjimo principus, pirmasis ryžosi beviltiškam žingsniui. Pasiėmęs stiklo skeveldrą, jis atkasė vieno iš pilotų lavoną ir atsipjovė mėsos gabaliuką. Likusius nelaimės draugus apėmė siaubas nuo tokio elgesio. Tačiau Roberto paaiškino, kad jie turi išgyventi bet kokia kaina, ir dabar ne laikas samprotauti apie moralę. Po kelių dienų bado iškankinti žmonės buvo priversti pasekti Canessos pavyzdžiu.
„Kai kas mano, kad mes norėjome atsiskaityti su pilotu dėl patirtos katastrofos, – prisimena kitas katastrofą išgyvenęs keleivis Nando Parrado. – Tačiau mums buvo lengviau pradėti būtent nuo jo, nes mes jo taip gerai nepažinojome, kaip kitus”.
Iš tiesų, beveik visi keleiviai buvo susieti giminystės ryšiais arba juos siejo draugystė. Per avariją žuvo paties Nando mama, o vėliau nuo sužeidimų mirė sesuo. Tačiau kai ant pilotų kūnų nebeliko mėsos, teko pradėti valgyti ir savo draugus...
Daugiau apie šią istoriją sužinosite pasižiūrėję dokumentinį filmą „I am alive: surviving the Andes plane crash“.
