Keliautoja, fotografė ir Lenkijos ambasados Lietuvoje darbuotoja Malgožata Mozyro įsitikinusI – šalyje tiek įvairiausių atrakcijų, kad kiekvienas atras tai, kas jam įdomiausia. „Nuostabūs kalnai, vienas ilgiausių pajūrių Europoje, laukinė gamta, nacionaliniai parkai, miestai, kurie taip įtrauks savo atmosfera, kad bus sunku išvažiuoti“, – vardijo ji.
„O jeigu pasiseks, už 10 eurų galima nuskristi iki Varšuvos ar Gdansko. Tikrai neįmanoma nekeliauti, – sakė keliautoja. – Kai atsirado pigūs tiesioginiai skrydžiai, renkuosi juos. Jeigu nori į pajūrį, dabar greičiau nuskristi į Gdanską nei nuvažiuoti į Palangą.“
„Lietuviai turi dar stereotipą, kad Lenkiją reikia kuo greičiau prašokti – apsipirkti ir važiuoti toliau. Gal tiesiog trūksta šiek tiek informacijos“, – svarstė M.Mozyro.
Kad ir ta pati Varšuva, kurioje, atrodo, jau begalę kartų būta. „Ji tampa vis modernesniu ir net kažkiek hipsterišku miestu. Labai populiaru vasarą leisti laiką prie Vyslos – ten daug kavinių, pliažas, jaunimas mėgsta stebėti saulėlydį“, – pasakojo ji.
Arba ne taip dažnai į turistų akiratį patenkanti Lodzė. Pasak M.Mozyro, tai apgaulingas miestas – kai pro jį tik pravažiuoji, jis gali atrodyti slegiantis, pilkas. „Bet kai pradedi tyrinėti, jis parodo vis naujus veidus. Pamatai, kad tai yra menininkų miestas, turi turtingą kino istoriją, secesinius pastatus, nes Lodzė nebuvo sugriauta per karą. Pamatai, kaip senieji pastatai dera su pramoniniais, kurie dabar perdaromi į galerijas, viešbučius ir loftus“, – sakė keliautoja.
Atostogos prie jūros
Lenkijos Baltijos jūros pakrantė – net 770 km ilgio. „Kurortų pasiūla čia labai didelė – ir tiems, kurie ieško ramybės, ir tiems, kurie ieško šurmulio ir pramogų“, – žada M.Mozyro.
Viena puikiausių Lenkijos vietų – Helio pusiasalis, kuris yra tarsi Lietuvos Neringos atitikmuo. Tik skirtumas – įvažiavimas į jį yra visiškai nemokamas. Visą pusiasalį galima pervažiuoti ir traukiniu.
„Ir pats pusiasalis nėra vienodas. Jeigu esi aktyvus, nori vandens pramogų, reikėtų važiuoti į jo šiaurę – ten pučia vėjai. Jeigu mėgsti ramesnį poilsį, pasivažinėjimą dviračiais, tai geriau važiuoti į pietus“, – patarė M.Mozyro.
Jeigu norisi daugiau šurmulio, tikriausiai reikėtų rinktis Sopotą, patį žymiausią Lenkijos pajūrio kurortą. Čia yra ilgiausias Europoje medinis tiltas į jūrą (tiesa, nenustebkit – pasivaikščiojimas juo yra mokamas). „Ten visada daug pramogų, daug naktinių klubų, bet ir turistų daug, – sakė M.Mozyro, jį lygindama su Palanga. – Yra ir sava Basanavičiaus gatvė.“ Visuomet būrius žmonių matysite ir prie Kreivojo namo, kuris yra tapęs vienu iš miesto simbolių.
„Jeigu norisi šurmuliuko – verta važiuoti į Sopotą. Jeigu nori ramybės – į Helio pusiasalį“, – reziumavo keliautoja.
Lietuviai Lenkijoje gali rasti ir tokios ramybės prie jūros, už kurią tautiečiai yra taip pamilę Latvijos pakrantę. „Galiu užtikrinti, kad vietų, kai esi vienas pajūryje, tikrai yra. Esu radusi jų net Helio pusiasalyje, maždaug per vidury. Važiuojant su automobiliu galima stabtelti, nuklysti į šalį ir rasti tokią vietą, kur net nuogas gali maudytis. Reikia tik paieškoti“, – pasakojo ji.
Pajūryje taip pat labai verta apžiūrėti Slovinskio nacionalinį parką, kuris įtrauktas ir į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą. Jame – didžiulės, net iki 40 metrų aukščio – smėlio kopos. „Geriausia tuomet važiuoti į kurortinį miestelį Lebą, o iš ten jau pasiekti kopas. Turistinė infrastruktūra yra labai išvystyta – į kopas veža specialus traukinukas, galima išsinuomoti dviračius“, – aiškino M.Mozyro.
Smėlis, pušys, Baltijos jūra lietuvių nenustebins, tačiau kai kas gali – tai „palapinių miesteliai“ Lenkijos pliažuose. Lenkai paplūdimiuose be galo mėgsta statyti apsaugas nuo vėjo. „Dėl jų net buvo kilęs savotiškas karas Lenkijoje. Vieni sakė, kad jos suteikia intymumo, apsaugo nuo vėjo. Kiti – kad per jas visi norintys netelpa į paplūdimį. Skaičiau lenkų spaudoje, kad kai kurie žmonės net keliasi 5 ryto, pasistato palapinę, o tada eina ramiai pusryčiauti“, – juokėsi M.Mozyro.
Kur kilti aukštyn?
Ieškantiems kalnų Lenkija taip pat dosni pasirinkimais. „Lietuviai galvoja, kad Lenkijoje yra tik Tatrai. Bet joje yra ir Beščiadai, ir Pieninai, Stalo (Stołowe) kalnai, Sudetai. Galima ir eiti į žygius, ir ilsėtis“, – vardijo ji.
„Norėčiau paraginti žmones, kurie galbūt bijo kalnų ar nenori leistis į juos su vaikais, vykti, pavyzdžiui, į Zakopanę. Ten yra begalė pramogų ir vasarą“, – tikino M.Mozyro.
Pavyzdžiui, jeigu nesinori išsiruošti į žygį, galima į viršūnes pasikelti su keltuvu, pamatyti žymiausią Lenkijos kalnų ežerą Morskie Oko. Vaikams ypač patiks pasivažinėjimas su arkliais traukiamais vežimais.
Pasiūlymas ilgajam Liepos 6-osios savaitgaliui
„Lietuviams labai pasisekė, kad Lenkijos gražiausi ežerai yra prie pat Lietuvos. Sėdi į mašiną ir už 4 valandų nuo Vilniaus gali būti Mozūrijoje – gražiausiame ežerų krašte. Ten yra daug miestukų, kuriuose – daugybė vandens pramogų, kavinių, restoranų“, – pasakojo M.Mozyro.
Ypatingo dėmesio nusipelno Augustavas ir jo apylinkės. „Man Augustavas visada asocijuodavosi su kelione į Varšuvą – pravažiuoji tiesiog tą miestą ir tiek, – prisipažino pati M.Mozyro. – O pasirodo, tai yra nuostabus miestas su nuostabiomis apylinkėmis. Kartais jis net vadinamas Lenkijos Venecija – nes įsikūręs tarp ežerų, kanalų.“
Čia geriausia rinktis plaukiojimą laivu arba kelionę dviračiu. Per Augustavo apylinkes driekiasi grandiozinio Lenkijos projekto „Green Velo“ atšaka. Tai – puikios kokybės dviračių takai, kurių bendras ilgis – apie 2 tūkst. km.
Visai netoli Lietuvos – ir Vygrių nacionalinis parkas, kuriame nuo I pasaulinio karo dar likęs siaurasis geležinkelis. „Jis iki šiol veikia, vežioja turistus, sustoja miške, kur galima pasigrožėti gamta“, – sakė M.Mozyro. Maršrutą, ką pamatyti čia lankantis, rasite čia.
Jeigu reikėtų ilgajam savaitgaliui visgi pasiūlyti tik vieną maršrutą, ji rekomenduotų Totorių kelią. Palenkė – tai daugybės tautų regionas. Čia, be lenkų, gyvena ir baltarusiai, lietuviai, romai, rusai, ukrainiečiai, totoriai ir žydai. Ši vieta – unikali galimybė susipažinti su totoriais. Ir beje, kelią taip pat galima įveikti dviračiais.
Pradėjus Krušynianuose čia verta aplankyti totorių mečetę, kapines, paskanauti totoriškos virtuvės patiekalų vietos restoranuose. Netoliese esančios Supraslės perlas – stačiatikių vienuolynas, kur mišios vyksta rusų ir lenkų kalbomis. Čia verta aplankyti ir labai įdomų ikonų muziejų. Daugiau apie kelionę Totorių keliu – kur apsistoti, kur valgyti – skaitykite čia.
Šios turistų dėmesio nusipelniusios vietos – visai netoli sienos su Lietuva. „Kelionė tikrai nereikalauja nei daug išlaidų, nei laiko – sėdi į mašiną ir nuvyksti savaitgaliui“, – ragino pašnekovė.
Nakvynės klausimai
Vykstant į kurortinius miestus, reikia nusiteikti, kad sezono metu restoranai, kavinės ir užeigos bus pilnos – kaip ir Lietuvoje, kaip ir visur. „Bet čia maisto kainos tikrai žemesnės. Nukrauna visą stalą maistu, o tu sumoki juokingus pinigus. Maisto, beje, ir nakvynių, kainų skirtumas labai akivaizdus“, – išdavė daug po Lenkiją keliaujanti pašnekovė.
Jos patarimas – vykstant atostogų geriau dar būnant namie pasirūpinti nakvyne. „Jeigu nakvynei turi savo reikalavimus, tai geriau pasirūpinti ja iš anksto – kad ir per „Booking“ sistemą, kaip aš visada darau. Galima bandyti kažką susimedžioti ir atvykus, bet reikia pasiruošti, kad nakvynė tuomet nebūtinai atitiks jūsų norimų standartų“, – patarė M.Mozyro.
Čia ir „bobutės“ nėra populiarios, siūlančios kambarius savo būstuose, ir ne tiek daug skelbimų apie laisvus kambarius namų languose. „Geriau internetu viską padaryti“, – siūlė ji.
Beje, nors lenkai ir lietuviai kaimynai, bet mentalitetas šiek tiek skiriasi. Santūresnius lietuvius gali net nustebinti didelis žmonių geranoriškumas Lenkijoje. „Būna, važiuoji į pajūrį 8 valandas, jau nori greičiau į viešbutį ir išgerti kavos, atsigulti... O savininkas pasitinka, šneka, nori papasakoti apie visas regiono atrakcijas. Taip jie rodo savo svetingumą“, – aiškino pašnekovė.
Ko ragauti?
„Lenkų virtuvė gan panaši į lietuvių, gal nelabai kas nustebins. Lenkai valgo daug ir kaloringai – tai važiuojant tikrai nereikia laikytis dietos. O dar ir viskas taip pigu“, – kalbėjo M.Mozyro.
Čia galima valgyti bigoso – kopūstų troškinį su įvairiais priedais. Ir schabowy – karbonadą. „Bet jo nesiūlau ragauti – jis toks pats, kaip ir pas mus“, – išdavė ji. Verčiau tyrinėkite sriubas, kurios itin populiarios Lenkijoje. „Iš tokių sriubų, kurių nėra pas mus, siūlyčiau paragauti żurek (su specialiu miltų raugu) ir flaki (arba flaczki). Ji gali kiek pagąsdinti – tai sriuba iš skrandžiukų, ir ji turi specifinį kvapą. Bet neišsigąskit jo, ragaukit – skonis tikrai geras“, – užtikrino ji.
Jeigu norit paragauti dar ko nors netradiciškiau – mėginkit kaszcankos, kraujinės dešros su kruopomis.
Jeigu lankotės kalnuose, būtinai reikia paskanauti oscypek – karšto ožkos sūrio, kuris patiekiamas su spanguolių džemu – ir kwasnicos – raugintų kopūstų sriubos.
Jeigu norisi ko nors greito, visur Lenkijoje rasite užkepėlių – zapiekanka. „Tai ilgas batonas, apteptas pasta su pievagrybiais, su daug sūrio, ir viskas užkepta krosnelėje“, – aiškino keliautoja.
Ir žinoma – spurgos, kurios lenkiškai vadinasi pączki. „Man atrodo, kad jų skonis Lenkijoje tikrai kitoks nei Lietuvoje. Būtinai jų reikia paragauti“, – patarė M.Mozyro.
Žiūrėkite visą pokalbį apie keliones po Lenkiją:
