Triatlono, fotografijos ir kelionių entuziastas bei tekstų autorius jau daug kartų aplankęs šį nuostabų kraštą ir netgi apvažiavęs jį dviračiu per dvi dienas.
– Kas padarė įtaką jūsų sprendimui atvykti ir apsigyventi būtent šioje, daugelio vadinamoje svajonių saloje – Balyje?
– Mano pirmoji kelionė į Balį buvo atsitiktinė. Tiesiog ieškojau vietos, kur praleisti penkias dienas tarp kelionės iš Singapūro į Osaką Japonijoje. Atvykęs į Balį pasijaučiau lyg nieko nežinantis, tad keliautojų gerai žinomoje „CouchSurfing“ platformoje radau vieną merginą ir nusprendžiau jai parašyti bei paklausti patarimų, mat ji turėjo labai pavyzdingai užpildytą profilį, buvo daug keliavusi Azijoje ir Europoje. Atsakymo nesitikėjau, tačiau netikėtai ji man atsakė labai greitai! Taip aš susipažinau su Misha, savo antrąja puse.
Taip mūsų pažintis prasidėjo man atvykus į Balį, vėliau susitikome Bankoke, o tolimesnė draugystė vystėsi Lietuvoje ir vėl Balyje. Pati Misha yra iš Džakartos, Balyje ji tik dirbo. Taigi meilė buvo viena iš priežasčių, kuri pastūmėjo atvykti į šią salą gyventi. Taip pat norėjau paįvairinti savo gyvenimą. Įsikūręs čia nusprendžiau mokytis indoneziečių kalbos, todėl 2018 m. rugpjūčio pabaigoje įstojau į universitetą Denpasaro mieste – Udayana. Mokiausi devynis mėnesius kartu su studentais iš kitų šalių. Taip Balis man tapo antraisiais namais.
– Kokie buvo patys pirmieji įspūdžiai apie šią salą? Kas pakerėjo vos atvykus?
– Iš tiesų pirmą kartą atvykus čia mane ištiko kultūrinis šokas, nes Balyje viskas yra visiškai priešingai negu, pavyzdžiui, Singapūre. Mane apėmė jausmas, tarsi nežinau, ką daryti. Atvykęs nusprendžiau apsistoti viešbutyje, kuris buvo labai keistoje vietoje, džiunglių apsuptyje – netoliese 5 žvaigždučių viešbutis „Hilton“, o manasis – už 13 eurų nakčiai, viduryje džiunglių. Dažnai kartu su drauge pasijuokiame, kaip man apskritai pavyko tokį viešbutį surasti!
Balyje tiek daug veiksmo, judesio, triukšmo, ir nors dauguma kalba angliškai, apima jausmas, kad nežinai, ką daryti. Tačiau vėliau tai pasikeitė, nes kad ir kur važiavau, visur jaučiau harmoniją. Pavyzdžiui, nuvyksti į džiungles, prie krioklių, randi šventyklą, kurioje nėra žmonių, ir ten staiga pasijauti visiškai laisvas. Mano kelionės tikslas ir buvo pamatyti viską ne iš nuotraukų, bet realybėje, išsimaudyti krioklyje, patirti kuo daugiau nuotykių, o kalbant apie didelį karštį – prie jo tikrai galima priprasti.
– Kaip apibūdintumėte šią salą? Ar tai svajonių vieta gyventi?
– Kadangi aš ten gyvenau metus, pavadinčiau Balį paskutiniuoju rojumi žemėje. Manau, kad šis iš dalies marketinginis šūkis yra teisingas. Juk baliečiai buvo tie, kurie nepaisant okupacijos sugebėjo išsaugoti savo identitetą, ir tai labai jaučiasi. Čia priklauso ir nuo to, ar nori gyventi kaip vietinis, ar kaip užsienietis. Aš supratau, kad jei sugebėčiau įsilieti į bendruomenę (o tokių žmonių aš sutikau), tuomet norėčiau čia kurti savo gyvenimą. Kiek vėliau manyje atsirado tarsi mygtukas, kad aš šioje saloje galiu būti ir vietinis, ir turistas, kad bet kada galiu „persijungti“, pasirinkti, kokiu noriu būti. Tai išties gera vieta gyventi, su ta sąlyga, jeigu tenkina važinėjimasis motoroleriu ir gan didelis karštis.
– Koks buvo šios kelionės tikslas: aplankyti objektus, susirasti draugų, pakeliauti ar susipažinti su kultūra?
– Labiausiai mane traukė šventyklos, kriokliai ir laukinė gamta. Taip pat tik atvykęs svajojau po palme atsigerti šviežio kokoso. Tai darant apėmė didžiulis pasitenkinimas! Beje, įprastai baliečiai valgo ryžius. Mano pirmieji patiekalai buvo ryžiai su vištiena ir aštriomis salotomis (Nasi Ayam), vėliau kepti ryžiai (Nasi Goreng). Vietinis maistas už priimtiną kainą. Balis pats savaime yra tikra kulinarijos sala, kadangi daug atvykėlių iš įvairių pasaulio šalių turi atidarę tikrai reprezentatyvius restoranus.
– Kokie buvo patys pirmieji labiausiai sužavėję aplankyti objektai? Kaip ten jautėtės?
– Pats pirmas objektas buvo krioklys Tegenungan. Tai ypač galingas krioklys, prie kurio pasijutau labai laisvas – atvykau prie jo anksti ryte, kai dar beveik nebuvo žmonių. Pamatęs kitus krioklius, tokius kaip Munduk ar Git Git, taip pat aikčiojau iš nuostabos. Iš šventyklų išskirčiau Uluwatu ir Tamah Lot. Kita šventykla – Lempuyang, kuri stūkso Agungo kalno pašonėje, ten yra ir labai fotogeniški vartai. Atvykęs ten pirmą kartą, buvau vienas, tuomet prie tų vartų nebuvo nė vieno žmogaus – vairuotojas stebėjosi, kodėl važiuoju į atokią šventyklą, kuri įdomi tik patiems baliečiams. Dabar ten galima pamatyti ilgas eiles žmonių ir norint nusifotografuoti kartais tenka laukti valandą arba ilgiau. Tai rodo nuolatinį salos keitimąsi. Prieš dvejus metus dar jautiesi inovatoriumi, tačiau daug vietų tampa turistinėmis, tad svarstantiems aplankyti šią dvasingą salą siūlyčiau ilgai nedelsti.
– Kur patartumėte apsilankyti keliaujantiems?
– Patarčiau apsilankyti „Kelionų akademijos“ pasiūlytu maršrutu, nes jis yra išties geras, bet būtiniausi taškai yra Ubud miestelis – salos kultūrinis centras, Uluwatu šventykla, Baturo geoparkas, kuris yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Mėgstantiems nardyti rekomenduoju atvykti į Tulamben kaimelį, kuriame yra nuskendęs JAV karinis laivas. Kadangi pats esu triatlonininkas, mėgstantiems keliauti dviračiu siūlau apsilankyti „pasislėpusiuose“ kriokliuose (fotografijos ir nuorodos mano instagramo paskyroje). Mano nuostabai, daugumos kelių būklė yra puikiai tinkama plento dviračiams, tas paskatino sudalyvauti net ir Balio tarptautiniame triatlone. Dar norėčiau paminėti ypatingai gražų krioklį pavadinimu Sekumpul, tik norintiems iki jo nusigauti reikia važiuoti automobiliu – krioklys giliame slėnyje. Iš ramesnių vietų siūlau apsilankyti Candidasa ir Keramas juodo smėlio paplūdimiuose rytinėje salos pakrantėje, ten galima atsipūsti nuo triukšmo ir judėjimo. Taip pat siūlau apsilankyti ir Jatiluwih ryžių terasose, kurios yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldą, iki jų taip pat patogu važiuoti dviračiu. Terasose 2017 metų vasarą lankėsi ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama.
– Kaip jautėtės atvykęs pirmą kartą ir kaip jaučiatės dabar?
– Geras klausimas. Manau, kad mano smegenys „konvertavosi“. Kai į kitą šalį sugrįžti antrą, trečią kartą – žinai, ko tikėtis, bet sugrįžus čia – niekuomet nežinai, ko tikėtis, nes nuolatos jautiesi kažkuo nustebintas. Kai čia atvykau pirmą kartą, jaučiausi neužtikrintas, ieškojau atramos, žmogaus, kuris man pagelbėtų, o sugrįžęs antrą kartą pradėjau dėti pėdsakus pats, jaučiausi laisvesnis. Manyje atsirado tarsi mygtukas, kad aš šioje saloje galiu būti vietinis arba turistas. Šioje vietoje pagelbėjo ir „Kelionių akademija“ su pasiūlymu apsilankyti Balyje kartu su lietuvių grupe. Pabendravęs su vietiniais gidais įsigilinau į šios salos niuansus ir nusprendžiau čia dar sugrįžti.
– Koks yra įprastas jūsų dienos ritmas?
– Studijų metais diena prasidėdavo anksti ryte, nes apie 9 val. jau vykdavo paskaitos. Pusryčiams dažniausiai užsisakydavau maisto į namus. Vienas mėgstamiausių patiekalų – ryžių košė su vištiena – Bubur Ayam. Balyje taip daro daugelis, nes tie, kurie negyvena didelėse šeimose, tiesiog nemato prasmės gaminti daug maisto, todėl įprastai naudojasi Go-Jek serviso paslaugomis. Jie pristato skanų maistą į namus ir dar už padorią kainą. Vėliau motoroleriu vykdavau į paskaitas, na o po jų su kursiokais eidavome pietauti.
Kadangi nuo 11 iki 15 val. būdavo didžiausi karščiai, stengdavomės mažiau būti saulėje, daugiau vėdinamose patalpose, mokydavomės bendrauti indoneziečių kalba. Savaitgaliais keldavausi apie 6 val. ryto ir jau prieš septynias, dar neprasidėjus intensyviam eismui, būdavau pasiruošęs į kelionę dviračiu. Susirasdavau žemėlapyje kokį nors krioklį ir vykdavau jo ieškoti. Tokiose išvykose tekdavo pabendrauti ir su vietiniais, kurie nustebdavo mane pamatę tokiose mažai turistų lankomose vietose, o jei užsukdavau nusipirkti ko nors atsigerti, vietiniai bendraudavo noriai ir šiltai. Dažnai iki krioklio lydėdavo įdomūs džiunglių takeliai – dviratį nešdavausi tiesiog ant peties.
– Papasakokite apie vietinius gyventojus. Ar lengvai „įsipaišėte“ tarp šios tautos žmonių? Kokius įpročius jie turi?
– Balis – tūkstančio dievų ir šventyklų žemė, pati iš savęs labai atvira, bet joje susirasti draugų nėra taip paprasta. Iš dalies dėl kalbos barjero. Tačiau man pavyko susirasti keletą draugų baliečių. Susipažinti su šia sala man ypač padėjo meksikiečių dailininko Miguel Covarrubias knyga „Island of Bali“. Taigi man pavyko įsilieti, bet negaliu sakyti, kad ten jaučiuosi kaip visiškas vietinis. Na, o kalbant apie įpročius: baliečiai keliasi apie 5 ar 6 val. ryto, taigi šurmulys ir triukšmas gatvėse girdėti gan anksti. Jie taip pat kiekvieną dieną namų šventykloje dievams paaukoja krepšelius gėlių su smilkalais, indoneziečių kalboje tai vadinasi Canang Sari, išvertus tai reikštų gražus noras.
Dar norėčiau paminėti apie kremavimo apeigas, nors jose nedalyvavau, bet teko matyti kapines, kuriose kūnai palaidojami laikinai, kol sukaupiama pakankama pinigų suma apeigoms. Joms pagaminti reikalingi apeigų bokštai – įspūdingo grožio, labai detalūs meno kūriniai į kuriuos sudedami kaulai, o vėliau, sudeginus, viskas išbarstoma į jūrą. Šios apeigos ypač brangios, joms ruošiamasi gan ilgai ir ne kiekvienas paprastas balietis išgali ten palaidoti savo artimąjį, mat apeigos kainuoja gan didelę pinigų sumą, tad įprastai organizuojamos masinės kremavimo apeigos.
– Be kokių trijų dalykų negali gyventi šios šalies gyventojai?
– Be ryžių, čili arba kitaip sambal padažo, kuris yra aštrus ir gaminamas įvairiais būdais, be vandenyno, kuris yra aplink visą salą, ir be oro kondicionieriaus!
– Kuo lietuviai skiriasi nuo Balio salos tautiečių?
– Šypsena jiems įgimtas dalykas! Negaliu sakyti, kad visi lietuviai susiraukę, bet baliečių šypsenos tiesiog nesitraukia nuo jų veidų. Kitas skirtumas būtų tas, kad baliečiai ištikimi savo salai, jie noriai nugyvena joje visą gyvenimą, o lietuviai emigruoja svetur. Juokinga ir tai, kad nors Balyje nuolat karšta, vietiniai stengiasi pasislėpti nuo saulės, o lietuviai traukia į tas šalis, kur saulės yra daugiau.
– Ką atradote savyje pabuvojęs šioje saloje? Kaip gyvenimas čia jus pakeitė?
– Manau, kad tapau dar atviresnis kitoms kultūroms. Pats Balis kaip sala traukia skirtingų kultūrų atstovus. Taip pat manau, kad kiekvienos kultūros pažinimas gyvenimą daro malonesniu, o keliaudami ir darydami gerus darbus ir patys tampame geresniais žmonėmis.
– Ar teigtumėte, kad atvykimas į šią salą yra vienas geriausių sprendimų? Ar pasiilgstate Lietuvos?
– Aš likau patenkintas savo sprendimu ir galiu teigti, kad esu įsimylėjęs šią salą. Na, o būdamas ten pradėjau ilgėtis Lietuvos tada, kai šeima atsiuntė nuotrauką, kurioje daug sniego. Tada supratau, kad pasiilgau orų permainų, sezono kaitos. Negaliu nepaminėti, kad ilgėjausi ir lietuviškų šaltibarščių!
