Šį kartą vėl neriame į Žemaitijos platybes. Pradėję nuo Plungės, kelionę baigsime Telšiuose. Keliaudami lengva eiga šiame maršrute užtrukome visą dieną. Lankytinus objektus sudėliojau taip, kad būtų patogiausia ir ekonomiškiausia juos apvažiuoti. Kadangi keliavome nuo pajūrio, mes pradėjome nuo Plungės. Jei patogiau, maršrutą galima įveikti ir atvirkštine eilės tvarka.
Plungės dvaras
Rasti Plungės dvarą – labai lengva. Navigacija lengvai susidorojo ieškodama dvaro adreso "Parko g. 1, Plungė", o važiuojant keliu didelių dvaro pastatų neįmanoma nepastebėti. Palikę automobilį erdvioje aikštelėje, patraukėme tyrinėti didelės dvaro teritorijos.
Iš informacinių stendų sužinojome, kad Plungės dvaras minimas nuo 1565 metų. Neorenesanso stiliaus rūmus, kurie dabar didingai stovi rekonstruoti ir džiugina lankytojų akis, 1879 m. pastatė kunigaikščiai Oginskiai. Tai buvo Oginskių dvaro rezidencija.
Ne ką mažiau įspūdingos ir išlikusios neogotikinio stiliaus, raudonų plytų dvaro arklidės.
Tarp arklidžių ir dvaro – plati erdvė su žolynais, gėlynais, tvenkiniu pilnu lelijų bei, žinoma, žiedu einančiu keliu, leidžiančiu privažiuoti prie rūmų. Iš karto įsivaizdavau, kaip Oginskių laikais, per rūmuose rengtas puotas, čia su karietomis privažiuodavo daugybė svečių. Apsukusios pusratį, karietos sustodavo prie pagrindinio įėjimo į rūmus, iš jų elegantiškai išlipdavo damos pūstomis suknelėmis, ir laikydamos vyrams už parankių, lėtai užkopdavo pagrindiniais rūmų laiptais.
Už dvaro rūmų – didelis 58,3 hektarų parkas. Su tvenkiniais, tilteliais per juos. Manoma, kad parkas įkurtas XVIII amžiaus viduryje. Parke radome ir seną ąžuolą vadinamą Perkūno ąžuolu. Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda.
Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo. Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydama sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu.
Iki soties prisivaikščioję parke, palikome Plungę ir iškeliavome toliau – į gamtą.
Energetiniai labirintai
Plungės rajone įkurti energetiniai labirintai nėra tie tradiciniai, mums įprasti klaidieji labirintai, kuriais einant tarp daugelio kelių reikia rasti tą vienintelį teisingą, atvesiantį tave į labirinto centrą arba išvesiantį lauk.
Energetiniai labirintai neklaidina, jie turi aiškią pradžią ir pabaigą, o norint juos pereiti tereikia sekti vienu aiškiu taku.
Šių labirintų paskirtis – keliaujančiam juo žmogui leisti pabūti su savimi, pamąstyti, atsipalaiduoti, pamedituoti.
Gardų ozo pėsčiųjų takas
Toliau mūsų maršruto lankytinų vietų sąraše buvo pažymėtas Gardų ozo pažintinis takas. Keliavome į jį, nes norėjome pamatyti vieną raiškiausių Lietuvos reljefų bei šioje vietoje esančią širdies formos salą.
Ozas yra ilga – net 3,5 km ilgio – siaura kalva, sudaryta daugiausiai iš smėlio ir žvyro. Ji susidarė iš nuogulų, kurios klostėsi ledyno viduje, tirpstant vandeniui prieš 12-13 tūkstančių metų. Gardų ozo aukštis nuo papėdžių iki aukščiausių gūbrio keterų vietomis siekia 10–15 metrų. Štai tokiame oze pažintinis takas ir yra įrengtas.
Atkeliavę į vietą, stataus skardžio papėdėje, radome porą nedidukų tvenkinių sujungtų liepteliais, apžvalgos aikštelę kalvos viršuje bei per šią teritoriją vedantį taką. Užlipę į kalvą pasigrožėjome gan tolimais Žemaitijos horizontais bei žaviu šios vietos elementu – širdutės formos sala viename iš tvenkinių.
Telšiai
Prisisotinę gamtos vaizdų, iškedenę plaukus Žemaitijos laukų vėjyje ir palikę Gardų ozą, patraukėme į Telšius – Žemaitijos sostinę, kuri, buvome girdėję, stipriai atsinaujinusi, susiremontavusi ir gausiai lankoma turistų.
Planuodama vizitą į Telšius, internete ieškojau informacijos, ką gi įdomaus ten galima pamatyti. Vienoje vietoje koncentruotos ir aiškios informacijos nebuvo daug, tad užtrukau, kol susidėliojau sąrašą lankytinų vietų. Tad dabar iš karto šiuo sąrašu ir dalinuosi (tikiu, kad telšiškiai jį papildytų, tačiau lai maniškis būna jums kaip pirmosios atspirties taškas):
Masčio ežero pakrantė. Naujai įrengta, gražiai sutvarkyta, su kavinuke kviečiančia prisėsti, išgerti kavos ir pasigrožėti ežero platybėmis. Platus pėsčiųjų takas suteikia galimybę patogiai pasivaikščioti pakrante, pakeliui pilna suoliukų, o ežero bangos teškenasi į prie kranto pririštas valteles.
Tik pamačiusi Telšių ežero pakrantę iš karto prisiminiau Zarasus, jau kuris laikas taip pat turinčius gražiai sutvarkytą ežero pakrantę. Šiuo atžvilgiu abu miestai panašūs. Beje, kaip ir Zarasai, taip ir Telšiai turi keltuvą, kuris nuo stačios pakrantės užkelia žmones į miesto gatves (sportiškai nusiteikus įkalnėn galima ir šalia esančiais laiptais užlėkti).
Skulptūrų parkas, įkurtas viename krantinės gale. Parke radome tiek nuolatines akmens ir metalo skulptūras, tiek laikinas – tąkart iš šieno padarytas. Graži vieta pasivaikščioti.
Amfiteatras – naujai įrengta miestiečių ir miesto svečių traukos vieta, kur vyksta įvairūs renginiai, koncertai. Šį architektūros objektą radome iš karto tik pakilę keltuvu nuo ežero pakrantės.
Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra bei Katedros aikštė. Būnant centre ir senamiestyje įspūdingas baltas katedros pastatas matosi iš toli, net adreso jos nebūtina žinoti.
Šalia katedros – buvusio vienuolyno pastatas. Įspūdingos ,prieš septynerius metu įdėtos, naujos katedros durys su bareljefais, kuriose dailininkas Romualdas Inčirauskas pavaizdavo krašto krikščionybės ir kultūros istoriją. Po katedrą yra vedamos ekskursijos.
Žemaitijos legendos, didžioji žemaičių siena bei kitos mažosios Telšių skulptūros. Telšių senamiestis pilnas mažų skulptūrų, kurių ieškojimas mums buvo smagi atrakcija. Betyrinėdami miestą radome skulptūras: „Žemaitijos gaublys“, kurioje pavaizduotos Žemaitijos vietovės; „Lietuvių skalikas“; „Žemaitijos legendos“, kuri vaizduoja vaikus nešančią mešką, o meškos nosis – blizga nupoliruota, nes sakoma, jog palietus ją, išsipildo visi geri norai; Didžiąją žemaičių sieną – meninėse plokštėse yra įamžinti Žemaitijai svarbius įvykiai.
Mažutis, labai kompaktiškas senamiestis su daug atnaujintų ir dar tvarkomų senųjų namų. Jis yra vienas iš 7 saugomų architektūrinio paveldo senamiesčių Lietuvoje. Jo viduryje plyti Turgaus aikštė su laikrodžio bokštu. Šioje aikštėje galima rasti ir akmenį su meškos – Telšių miesto ir visos Žemaitijos simbolio – pėdos atspaudu.
Kalvos viršūnėje baltuojanti daili Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Manoma, kad šioje vietoje pirmoji bažnyčia buvo pastatyta maždaug 1536 m. Būtinai užkopkite prie jos, nes nuo kalvos atsiveria graži panorama į miegamuosius Telšių rajonus bei Masčio ežerą.
Žemaitijos kaimo buities muziejus. Jo tąkart neaplankėme. Turėsime ką aplankyti kitą kartą. O jums rekomenduojame užsukti.
Taigi, pasirodo, kad Telšiuose yra ką pamatyti ir geras pusdienis šiame mieste mums pralėkė žaibiškai. Būtinai, pasitaikius progai, čia užsukite.
Daugiau kelionių po Lietuvą idėjų galite rasti autorės tinklaraštyjecheckinlithuania.com
