Esu ne kartą rašęs, kad įdomiausia, ką Černobylio zona gali pasiūlyti atklydėliui, tai vietos žmonių istorijos.
Tačiau besilankantiems pirmą ar antrą kartą įdomu viskas – netgi tokie rekreaciniai objektai, kaip prieš keletą metų atidarytas lankytojų centras Černobylio miestelyje, paminklai raudoniesiems partizanams arba šiuolaikiniai paminklai likvidatoriams, kuriuos zonos administracija taip primygtinai demonstruoja lankytojams.
Černobylio zonoje dirba trys asmenys, kuriuos visi vadina „senąja gvardija“ – du Sergėjai ir viena Marina. Tai – mano senelių amžiaus sulaukę žmonės, kurie čia darbuojasi nuo zonos įkūrimo ir pergyveno visas personalo reformas bei masinius atleidimus.
Taigi, vienas iš Sergėjų yra didelis paminklų mylėtojas ir, mano nelaimei (nes man tai be galo nuobodūs objektai), visą laiką vedasi mus prie visokių kryžių, atminimo lentų likvidatoriams ir kariams.
Jis galėtų apie tuos objektus pasakoti valandų valandas. Todėl šįkart siūlau įsikibti Sergėjui į parankę ir susipažinti su keturiais įdomesniais evakuotos zonos ribose esančiais paminklais.
1. Paminklas – skulptūra ugniagesiams ir likvidatoriams
Netoli vienos pagrindinių Černobylio krautuvių, ugniagesių stoties pašonėje stūkso gana grubių formų skulptūra, vaizduojanti į gaisrą atominėje elektrinėje skubančius ugniagesius.
Visas kūrinys nudažytas melsvai pilkos spalvos aliejiniais dažais, todėl atrodo, kad pačios skulptūros buvo drėbtos iš betono. Po ugniagesių kojomis puikuojasi užrašas „Tiems, kurie išgelbėjo pasaulį“.
Sergėjus pradėtų pasakojimą nuo to, kad šitas meno kūrinys buvo sukurtas zonos darbuotojų už jų pačių pinigus. Mat tuometinė Ukrainos valdžia nesiteikė skirti pinigų likvidatorių įamžinimui pačiame Černobylio miestelyje.
Skulptūros pašonėje atitvertas technikos parkas. Tai įvairių sunkiųjų mašinų ir robotų-likvidatorių, kurie buvo naudojami ankstyvaisiais likvidacijos metais, kolekcija. Visa technika taip pat perdažyta ir visai neatrodo autentiška.
Atitvertoje teritorijoje dar prismaigstyta apie radiaciją įspėjančių ženklų, bet jie čia – tik dėl grožio, nes visas Černobylio miestelis radiacinės taršos prasme yra švarus.
2. Paminklas Leninui
„Parduodam! Dešimt dolerių ir galit vežtis jį į Pabaltijį“ – nuolat juokauja Sergėjus, kai lietuviai pradeda šaipytis iš skulptūros Leninui mums sustojus prie zonos administracijos pastato.
Kitoje gatvės pusėje stūkso jau surūdijusi ir tyčia neprižiūrima skulptūra. Kol aš tvarkau reikalus administracijos pastate, bendrakeleiviai su Sergėjum apžiūrinėjo skulptūrą iš arčiau. Matydamas juos per langą, jau mintinai žinau, kad Sergėjus jiems pasakoja apie tai, kad tai vienintelė ir paskutinė Lenino statula visoje zonoje.
Visos kitos kažkur dingo, buvo tyčia nuverstos ar nuneštos (vieną Lenino biustą buvome aptikę Pripetės pramogų parke, įkištą į apžvalgos rato krepšelį. Vėliau ją kažkas pernešė į kitą vietą).
3. Prometėjo skulptūra
Tai viena mano mėgstamiausių skulptūrų zonoje. Turbūt todėl, kad ji turi kažkokią simbolinę reikšmę, o susiklosčius tokioms nesėkmingoms aplinkybėms po katastrofos tapo kiek ironiška.
Anksčiau šitas sovietinio meno egzempliorius, vaizduojantis dramatiškai priklupusį, išsiskėtusį vyrą, kurio rankos apraizgytos ugnies liepsna ir iškeltos į dangų, stovėjo pačiame Pripetės mieste.
Turbūt nesunkiai suvedėte galus? Pripetė buvo pastatyta kaip Černobylio atominės elektrinės miestas-palydovas. Černobylio elektrinė, tarsi koks Prometėjas, padovanojęs žmonėms ugnį, gamino elektrą.
O sovietinei ideologijai labai patiko antikiniai motyvai, kuriuose buvo galima įžvelgti socializmo apraiškų. Prometėjas, kuris savo paties gerovės kaina liaudžiai padovanojo ugnį ir nepakluso dievams, kurie tam tikra prasme, kaip kokie energetikos magnatai iš kapitalistinių Vakarų, nenorėjo dalintis su nuskriaustaisiais, sovietinėje Pripetėje idealiai įsipaišė.
Po lemtingosios balandžio 26-sios nakties Prometėjas buvo pamirštas ir beveik pasislėpė tankioje Pripetės gatvių augmenijoje. Kol daug vėliau kažkas sumąstė, kad ji reikia perkelti prie pačios atominės elektrinės. Dabar jis ten ir stovi – tiesiai prieš ČAE. Lyg ir turėtų jaustis kaltas, dėl to ką padarė...
4. Tautų draugystės paminklas
Jei į šią Pripetės vietą Sergėjus jus vestųsi vasarą, tai pakeliui dar būtinai apžiūrėtumėte olimpiados simbolį – meškutę, kuri dabar stovi gėlyne prie uniformų plovyklos.
Tuomet kirtę kelis užžėlusius kiemus prieitumėte medžių tankynę ir Sergėjus pasakytų: „Na ar matai?“ – ir jūs nieko nematytumėte tik tankią lapiją. Tada jūsų gidas mėgaudamasis savo pranašumu uždėtų ranką jums ant peties ir priverstų šiek tiek pritūpti bei žiūrėti ten, kur rodo jo ranka.
Kirtę kelis užžėlusius kiemus prieitumėte medžių tankynę ir Sergėjus pasakytų: „Na ar matai?“ – ir jūs nieko nematytumėte tik tankią lapiją.
Ten ant stulpo, kuris jau beveik niekuo nesiskiria nuo medžių kamienų, gana aukštai pamauta skulptūra, vaizduojanti įvairių tuometinių Sovietų Sąjungos respublikų herbus.
Anot Sergėjaus, čia sudėti tik tų respublikų herbai, kurių gyventojai prisidėjo prie Pripetės ir Černobylio elektrinės statybų. Įdėmiau apžiūrėję kūrinį ten rastumėte ir „LTSR“ užrašą su vyčio atvaizdu.
Kūrinys pavadintas „Tautų draugystė“. Kažin, kaip jo autorių aplankė įkvėpimas tokiam šedevrui?
Daugiau Daumanto Liekio tekstų apie Černobylį rasite čia.
