Naktis degalinėje įsiminė visam gyvenimui
Paragavus belgiško alaus ir tikrųjų skrudintų bulvyčių, kurias prancūzai pavogė iš belgų (bent jau taip tvirtino kiekvienas sutiktas vietinis), nusipirkus šokolado ir suvalgius vaflį, aplankius Europos parlamentą ir garsųjį „sisiojantį“ berniuką „Manneken Pis“ atėjo laikas mūsų didžiausiam kelionės etapui – nuvykti pas draugus į Brestą.
Dar pajuokavome, jog gerai, kad šis Bresto miestas nebuvo tas, kuris yra Baltarusijoje, nes jį pasiekti būtų šiek tiek kebloka. Tačiau ir šį, šiaurės vakarų Prancūzijos, Bretanės regione esantį miestą, pasiekti buvo nelengva.
Keblumai prasidėjo dar nepalikus Briuselio: rasti patogią vietą tranzavimui ir iškeliauti iš šio didmiesčio buvo ypatingai sunku.
Sėkmė, lydėjusi mus prieš tai, tikriausiai nusprendė pasiimti atostogų, nes tuo metu, kai pagal planą jau turėjome būti kažkur už Paryžiaus, mes vaikščiojome pasiklydusios po vieną iš Briuselio priemiesčių.
Pliaupiant lietui bandėme rasti vietą, nuo kurios mus kas nors paimtų ir išvežtų iš šio įspūdingo, tačiau nenorinčio mūsų paleisti miesto.
Tikriausiai Briuselio priemiesčio Bermudų trikampyje mes būtume įklimpusios dar ilgesniam laikui, jei ne Virginijos prancūzų kalbos žinios.
Po daugiau nei trijų valandų vaikščiojimo po lietų, įvairių vietinių gyventojų mums nusakytų nuorodų ir vieno labai geranoriško belgo pavežimo iki degalinės, esančios šalia greitkelio, vedančio link Paryžiaus, mes pagaliau buvome teisingame kelyje.
Kad ir kaip graudžiai tai skambėtų, bet ta naktis nebuvo bloga: mes gavome progą sušilti, pailsėti, pavalgyti ir tiesiog ramiai šnekėtis ir dar geriau pažinti vieną kitą.
Deja, jau buvo pradėję temti, o Briuselį ir Brestą skyrė 900 kilometrų, tad mums neliko jokios kitos išeities, kaip tik naktį praleisti degalinėje.
Kad ir kaip graudžiai tai skambėtų, bet ta naktis nebuvo bloga: mes gavome progą sušilti, pailsėti, pavalgyti ir tiesiog ramiai šnekėtis ir dar geriau pažinti vieną kitą.
Išaušus ankstyvam rytui mūsų didysis kelionės etapas prasidėjo. Sėkmingai pasiekti Brestą labiau pasisekė Virginijai ir Monikai: jos šį miestą pasiekė tą patį vakarą, pakeisdamos tik keturis automobilius.
Paskutinis vairuotojas, kuris buvo labai mielas prancūzų šokėjas, lietuvaites nuvežė 50 km toliau, nei jam pačiam reikėjo, ir paleido jas pačiame Breste.
-
Džakartos lūšnynuose mėnesį praleidęs Vytautas Jankulskas: „Indonezijoje gali keliauti be pinigų“
-
Autostopu keliaujanti Goda Juzėnaitė į kuprinę įsideda ir suknelių
-
Autostopu po Centrinę Aziją: vežti nemokamai nenorintys vietiniai vėliau vos išleidžia iš savo namų
-
Algirdo ir Olgos istorija: 11 000 km per Europą autostopu
Erikai ir man ši ilgoji kelionė buvo labiau komplikuota.
Nors mes pirmosios palikome degalinę ir pasiekėme Paryžių važiuodamos su labai išsilavinusiu ir daug pasaulio mačiusiu vilkiko vairuotoju, kuris kalbėjo keturiomis kalbomis, mums reikėjo pakeisti 14 automobilių, dvi valandas pavaikščioti po mažą Prancūzijos miestelį ir praleisti dar vieną naktį degalinėje, kol galų gale pasiekėme Brestą.
Tai įvyko dėl to, kad vienas prancūzas labai norėjo mums padėti, tačiau jis nekalbėjo angliškai ir nuvežė mus į neteisingą kelią.
Taip mes praradome laiko, kol grįžome į teisingą kryptį. Bet galiausiai taip pat pasiekėme Brestą ir galėjome mėgautis laiku, kartu praleistu su draugais.
Šiame mieste, kuris yra prie pat Atlanto vandenyno kranto, praleidome šešias nuostabias dienas ir pamatėme, kokie svetingi žmonės yra prancūzai.
Taip pat netikėtai aplankėme Bretanės regiono sostinę Reną, nors iš pradžių šio miesto mūsų planuose nebuvo.
Paskutinė keliavimo autostopu atkarpa iki Paryžiaus praėjo sklandžiai. Šiame mieste mus priėmė kiti draugai, kurie aprodė šio miesto didybę ir nuvedė į barus, kurių paprasti turistai nežino ir greičiausiai nerastų.
Paskutinę kelionės dieną, stovėdamos oro uoste, prie skrydžio į Vilnių vartų, laikydamos rankose pigius „Ryanair“ bilietus, kurie buvo pats pirmas dalykas, kurį nusipirkome pradėjus planuoti kelionę, negalėjome patikėti, kad mūsų nuotykis baigiasi.
Kelionė paneigė visus mitus
Pradedant kelionę mes buvome nusiteikusios, kad vairuotojai, kurie mus paveš, daugiausiai bus pusamžiai vyrai, tačiau pasirodė, kad stipriai klydome.
Važiavome su žandare, pagyvenusiomis poromis, jaunomis šeimomis su vaikais, merginomis, vaikinais, pensininku, kuris anksčiau buvo jūreivis, albanų ir portugalų darbininkais, dėstytoju ir netgi su pastoriumi.
Mes turėjome progą bendrauti su daugybe skirtingo amžiaus žmonių: važiavome su žandare, pagyvenusiomis poromis, jaunomis šeimomis su vaikais, merginomis, vaikinais, pensininku, kuris anksčiau buvo jūreivis, albanų ir portugalų darbininkais, dėstytoju ir netgi su pastoriumi.
Vieni iš jų domėjosi mūsų gyvenimais ir Lietuva, kiti pasakojo savo gyvenimo istorijas, o su kai kuriais važiavome tiesiog tylėdami.
Ne vienas sakė, kad jie priima tranzuotojus į savo automobilius, nes jaunystėje patys taip keliaudavo.
Taip pat įsitikinome, kad merginoms vairuotojai sustoja lengviau, nei vaikinams. Vis dėlto svarbiausia yra rasti gerą vietą laukimui.
Kelionėje mums taip pat pasitaikydavo momentų, kai naujos mašinos aukdavome valandą ar net dvi. Kartais atrodydavo, kad visiškai įstrigome ir niekas nevažiuos mūsų kryptimi, bet mes niekada neprarasdavome vilties ir neleisdavome blogai nuotaikai mūsų užvaldyti.
Tai buvo dvi nuostabios savaitės – pilnos nuotykių ir išbandymų, kuriuos mes įveikėme. Sėdėdamos lėktuve jau žinojome, kad tokių kelionių bus dar daugiau.
Po šio mūsų nuotykio, noras keliauti tik dar labiau sustiprėjo ir, praėjus vieneriems metams, aplankytų šalių skaičius dar labiau išaugo.
Vienas iš jų aplankėme daugumai turistų įprastais būdais, tačiau nemažas jų skaičius buvo pasiektas mūsų pamėgtu beprotiškuoju būdu – su iškeltu nykščiu ir kartono lapu rankose.
