Dabar, po šešerių metų pertraukos grįžusi į Lietuvą, Ieva dirba „Kurk Lietuvai“ programoje, įgyvendina kultūros ir turizmo projektus bei vykdo švietėjišką veiklą – griauna mitus apie Kiniją ir keičia lietuvių požiūrį į šią mums tolimą valstybę.
– Kai nuvykai į Kiniją, kas tave labiausiai nustebino, kas labiausiai sužavėjo, o gal nuvylė?
– Kinijoje pirmą kartą teko lankytis prieš vienuolika metų. Ši trijų savaičių kelionė buvo tarsi pasivaikščiojimas Marso kanjonais, viskas pasirodė labai neįprasta ir svetima: pradedant uoslę rėžiančiais kvapais, maistu ir baigiant mums, europiečiams, keistai atrodančiu žmonių elgesiu.
Pirma pažintis su šia šalimi tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai – tai labiau priminė nevykusį pasimatymą, kuriame nei aš supratau šios šalies kultūros, nei Kinija suprato, ką aš čia veikiu.
Ne veltui pirmasis žodis, kurį norom nenorom teko išmokti buvo gao, reiškiantis „aukštas/-a“ – kone kas antras gatvėje sutiktas kinas nesusilaikydavo nepakomentavęs, kokia aš aukšta. Mat pietų Kinijoje žmonės yra palyginti žemo ūgio.
Pirma pažintis su šia šalimi tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai – tai labiau priminė nevykusį pasimatymą, kuriame nei aš supratau šios šalies kultūros, nei Kinija suprato, ką aš čia veikiu.
Dėl to puikiai suprantu tuos žmonės, kurie grįžę iš trumpos kelionės tolimuosiuose Azijos kraštuose sako, jog niekada nebenorėtų grįžti „į tą beprotnamį“.
Norėdami pažinti ir geriau suprasti mums tokią tolimą ir svetimą kultūrą, turime atlikti nemažai namų darbų ir keliauti ten atvira širdimi, be jokių išankstinių nusistatymų ar lūkesčių. Tai bandau paaiškinti ir Lietuvos verslininkams, siekiantiems megzti ryšius su Kinijos rinka.
– Jei iš pirmo žvilgsnio Kinija tavęs nesužavėjo, kodėl vis tiek nusprendei tęsti pažintį su šia šalimi?
– Mano atveju smalsumas vis tik nugalėjo – į Kiniją grįžau jau po metų. Dar besimokydama gimnazijoje ten triskart praleidau vasaros atostogas, intensyviai mokiausi kinų kalbos.
Kadangi nuo mažumės domėjausi kitomis kultūromis, mokiausi penkių užsienio kalbų, nusprendžiau gilinti žinias humanitariniuose moksluose – Edinburgo universitete baigiau germanistikos ir kinų filologijos bakalauro studijas, o po jų vėl išvykau į Kiniją studijuoti kinų kalbos pedagogikos magistrą.
Kaskart nuvykus Kinija man atskleisdavo vis daugiau paslapčių, dar neatrastų savo pusių, todėl pamažu lengviau įsiliejau į šios šalies kultūrą, nebesijaučiau tokia svetima. Be abejo, tam daugiausiai įtakos turėjo kalbos mokėjimas, kultūrinių subtilybių žinojimas ir tolerancija jų atžvilgiu.
– Lietuvoje kinų kalbą suvokiame kaip mums labai tolimą ir sudėtingą. Kokiais išskirtinumais ji pasižymi? Ką patartum norinčiam išmokti kinų kalbos?
– Pirmiausia svarbu suprasti, kad kinų kalba nėra sudėtinga – ji tiesiog kitokia. Kinų kalbos kilmė, formavimasis, išraiškos formos labai skiriasi nuo mums artimesnių indoeuropiečių kalbų. Dėl to mokantis šios kalbos kone sunkiausia yra pati pradžia, kai bandoma suvokti, kaipgi ši kalba veikia. Kinų kalba neturi nei abėcėlės, nei gramatikos taisyklių kaip lietuvių kalba.
Svarbu suprasti, kad kinų kalba nėra sudėtinga – ji tiesiog kitokia. Kinų kalbos kilmė, formavimasis, išraiškos formos labai skiriasi nuo mums artimesnių indoeuropiečių kalbų.
Jos pagrindas – hieroglifai, kurių priskaičiuojama dešimtimis tūkstančių ir kurių kiekvienas turi tam tikrą reikšmę. Hieroglifai nėra paprasčiausi piešinėliai, kaip dažnai įsivaizduojama. Tai – kinų pasaulėžiūra, istorija ir logika grįsti rašmenys, kurių dauguma sudaryti iš atitinkamų dalių, jau turinčių kažkokią reikšmę.
Pavyzdžiui, hieroglifas, reiškiantis „ašara“, yra sudarytas iš dviejų dalių: viena simbolizuoja vandenį, kita – akį. Logiška, ar ne?
– Kinija neretai siejama su žmogaus teisių pažeidimais, įvairiais apribojimais visuomeniniame gyvenime. Kaip atrodo šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimas šioje šalyje? Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgtum tarp saviraiškos galimybių Kinijoje ir Europoje?
– Kinija vystosi be galo sparčiai, pragyvenimo lygis auga, tad didelė dalis visuomenės jokių apribojimų nejaučia. Deja, toks smarkus vystymasis turi nemažai neigiamų pasekmių: didieji miestai tampa vartotojiškos kultūros megapoliais, tūkstantmečius puoselėta kinų pasaulėžiūra, vertybės, gyvensenos ypatumai pamažu susimaišo su vakarietiška kultūra.
Pastarosios įtaka jaučiama visur: pradedant kaip ant mielių augančiu kavos ir vyno suvartojimu ir baigiant klestinčia plastinės chirurgijos industrija. Jaunesnė karta yra apsėsta vakarietiško grožio kulto, visi nori turėti dideles akis, „aukštą“ nosį, smailėjantį smakrą ir kuo baltesnę odą.
Visgi vaikų auklėjime, švietimo sferoje ir darbo kultūroje vis dar labai ryškus iš kartos į kartą perduodamas Konfucijaus mokymas: nuolankumas, paklusnumas ir pagarba vyresniajam, aiški hierarchinė sistema.
– Su kokiais stereotipais apie Kiniją susidūrei grįžusi į Lietuvą? Kurie iš jų pagrįsti, o kurie – visiškai klaidingi?
– Kinija daugumai lietuvių vis dar terra incognita, tad neretai sulaukiu keisčiausių klausimų: „Ar tikrai kinai valgo šunis ir gyvates?“, „Kaip jie maistą su lazdelėmis į burną įdeda?!”, „Kaipgi atskirti kinus vieną nuo kito? Juk jie visi tokie panašūs...“.
Manau, prie gana mistifikuoto Kinijos įvaizdžio Lietuvoje prisideda ir žiniasklaida, kuri dažnu atveju mieliau rodo reportažus apie Kinijos miestelyje iš penkiolikto aukšto iškritusį, bet stebuklingai išgyvenusį kūdikį, nei pristatinėja Kinijos tautines mažumas ar rašo straipsnius apie Kinijos vidaus ir užsienio politiką.
Apskritai apie daugelį Kinijos aspektų neįmanoma kalbėti vienareikšmiškai, nes ši šalis be galo įvairialypė tiek klimato ypatumais, maisto kultūra, tiek ir demografiniu pasiskirstymu ar etnine tapatybe. Kinijoje gyvena net 56 tautos, yra daugiau nei 20 regionų, kurių gyventojai turi savas tradicijas, kultūrą ir savitą identitetą.
– Visai neseniai Vilniuje rengei nemokamų praktinių-patyriminių seminarų ciklą „Kinija: iš toli ir iš arti“. Kaip gimė ši idėja? Ar planuoji kažką panašaus rengti ateityje?
– Idėją surengti nemokamus ir visiems atvirus seminarus brandinau jau seniai, tad pasitaikius progai nusprendžiau pakviesti visus bent trumpam prisiliesti prie kinų kultūros, susipažinti su kinų kalba, Kinijos visuomenės ypatybėmis bei tradicine kinų medicina.
Iš tiesų nesitikėjau tokio didelio žmonių susidomėjimo, buvo džiugu matyti, kad į seminarus atėjo ir studentai, ir senjorai, ir šeimos, ketinančios keliauti į Kiniją, ir verslininkai, norintys bendradarbiauti su kinais.
Kadangi šiuo metu esu programos „Kurk Lietuvai“ dalyvė, su Kinija susijusia veikla užsiimu tik laisvalaikiu, tačiau nuo rudens ketinu daugiau laiko skirti kinų kalbos ir kultūros dėstymui, labiau prisidėti plėtojant Lietuvos ir Kinijos bendradarbiavimą kultūros, turizmo ir kitose srityse. Todėl neabejoju, kad ateityje dar tikrai rengsiu įvairius seminarus su Kinija susijusiomis temomis.
