Pro Akademiją
Kelionė į Beržus nei ilga, nei trumpa. Nuo Kėdainių iki Beržų kažkur apie dvidešimt kilometrų – viskas priklauso nuo to, kokį kelią pasirinksite. Kadangi žiema, tad žvyrkeliais važiuoti nesiryžtame, važiuosime pro Akademiją, gražiu asfaltuotu, nuvalytu (tikėkimės) keliu.
Taigi, ketvirtadienio rytas ir mes keliaujame. O kelelis neprailgsta, mat fotografas pakeliui pastebi daug įdomių vaizdų – šalčio sukaustytų medžių, kuriuos būtinai sustoja įamžinti.
Vietovė Berze
Privažiavus Akademijos miestelį sukame dešinėn ir keliuku judame geležinkelio link. Visi, norintys vienu ar kitu keliu patekti į Beržus, turės įveikti geležinkelio pervažą. Kol važiuojame, spėju pasidomėti Beržais. Rašytiniuose šaltiniuose rašoma, kad Beržai – kaimas Kėdainių rajono savivaldybės teritorijoje, Dotnuvos seniūnijoje. Kaimą kerta kairysis Nevėžio intakas – Kruostas, užtvenktas Vaidatonių tvenkiniu, o šiauriniu kaimo pakraščiu teka Kruosto intakas – Konkulis. Kaimas pirmąsyk minimas 1596 metais Ruoščių dvarelio inventoriuje, nors kalbama, kad dar 1372 metais Livonijos kronikoje minima vietovė Berze.
Gražuolės stirnos
Mano skaitymus greitai nutraukia fotografo-vairuotojo staigus stabdymas. Suprantu, kad jis kažką pamatė. O kaip gi! Dažnos mūsų kelionių palydovės – laibosios stirnos. Šį kartą gražuolių priskaičiuojame penkias. Visos ramiai risnoja miškelio link. Šių laukų ir miškų gyventojos, keliauja ieškoti maisto, mat žiemą jo rasti pasidaro ypač sunku, tad žvėrims tenka daug migruoti.
Privažiuojame Beržus
Netrukus privažiuojame kelio ženklą, ant kurio parašyta „Beržai“. Tiesi gatvelė ir abiejose jos pusėse išsidėstę namai. Važiuodami dairomės aplink, tačiau žmonių pamatyti nepavyksta, tad važiuojame toliau. Kiek tolėliau privažiuojame nedidelį miškelį, o jame auga vien tik beržai. Čia jų daugybė, turbūt ne dešimtys, o šimtai. Skaičiuoti net nesiryžtame, įamžiname fotoaparatu, kad šį grožį galėtume perteikti jums nuotraukose.
Tiesa, nepaminėjau, kad prieš Beržų miškelį kabo, matyt, vietos gyventojų sumeistrauta lentelė su Beržų kaimo pavadinimu. Išradingi tie beržiečiai!
Fermos veikia
Pravažiuodami pamatome fermas. Labai nudžiungame, kai pamatome, jog jos veikiančios. Iš tiesų dažniausiai kaimuose fermos paverstos sandėliais ar net virtusios griuvėsiais. O veikiančios fermos kaime tai tikrai geras ženklas, mat reiškia, kad čia verda darbas, yra bent kelios darbo vietos vietiniams. Džiugu ir pagarba tiems, kad investuoja ir išlaiko verslus kaime. Tai vietiniams žmogeliams kartais būna vienintelė galimybė dirbti. Tiesa, kam priklauso fermos, per daug nesidomime, o nelabai tas mums ir svarbu.
Atnaujintas parkas
Važiuojant toliau matome sutvarkytą ir išpuoselėtą Beržų parką. Jau kelerius metus labai aktyviai ir organizuotai Beržų kaime veikianti bendruomenė apaugusius brūzgynus sugebėjo paversti įspūdinga viena didžiausių ir gražiausių Kėdainių rajone laisvalaikio ir poilsio zona. Visa tai – itin darbščios ir draugiškos bendruomenės bei jos vadovės nuopelnas.
Atidarė vasarą
Beržuose lankiausi praėjusią vasarą, kuomet čia laisvalaikio ir poilsio zonos atidarymo proga buvo surengtas piknikas. Tuomet renginio metu buvo perkirpta simbolinė juostelė ir oficialiai paskelbtas Beržų laisvalaikio ir poilsio zonos atidarymas. Kaip dabar pamenu Beržų kaimo bendruomenės pirmininkės Birutės Jomantaitės žodžius, kad čia laukiami visi: tiek norintys sportuoti, tiek poilsiauti. Pirmininkė tuomet man pasakojo, kad čia dirbo didelė dalis kaimo bendruomenės. Taip pat buvo pasinaudota valstybės parama.
Erdvė kiekvienam
Beržuose buvo įrengta erdvė, kurioje atrasite žaidimų aikštelę mažesniesiems su sūpynėmis, pavėsinę pušų prieglobstyje, kurioje galima ir ramiai pasėdėti, ir stalo žaidimus pažaisti, jaunimo ilgai lauktus lauko treniruoklius aktyviam sportui, kuriais tiesiog privalu sportuoti ir vyresniajai kartai. Čia galite prisėsti klevo paunksmėje dar ant tebekvepiančių šviežiu medžiu kėdžių ir gerti tyrą orą, klausyti paukščių ar pažaisti subėgusių vaikų krykštavimo.
Ūsuotasis vyriškis
Apžiūrėję poilsio aikštelę ir prisiminę vasaros šventes vykstame toliau. Netrukus sutinkame kaimo gatvele linguojantį vyriškį. Šis labai įtariai nužvelgia mus, bet netrukus plačiai nusišypso ir paaiškina, kad jis tikras Beržų kaimo patriotas.
„Gyvenu Beržuose daugybę metų. Man čia gyventi patinka. Tiesa, veiklos daug neturiu, mat dabar niekur nedirbu, bet darbo būna vasarą... Tai dabar ir vaikštau sau, einu va į krautuvę, reikia duonos nusipirkti, gal dar ko prie duonos. Gal turite pridegt?“ – išdrąsėjęs į fotografą kreipiasi ūsuotasis vietos gyventojas.
Atsisako prisistatyti
Ūsuotu gyventoju mes šį vyriškį praminėme ne šiaip sau, mat šis po pusės valandos įkalbinėjimo niekaip nepasakė savo vardo. Vyras labai įtariai žiūri į prašalaičius, mat kaime visi vieni kitus pažįsta.
„Tai ir parašykit ten kažkur, kur jūs rašysite – ūsuotasis kaimo gyventojas. Jei tikrai jūs iš laikraščio, o ne kokie sukčiai, tai mane kaime visi žinos, aš juk vietinis, senbuvis, patriotas. Jau šiame kaime ir galus atiduosiu, niekur nesikelsiu iš čia“, – porina vyriškis, o aš skubu pasižymėti užrašinėje kaip vyrą reikės straipsnyje vadinti. Reikia juk išpildyti žmogaus pageidavimus.
Paklausūs traktorininkai
Įsidrąsinęs vyriškis mums toliau dėsto kaimo aktualijas. Jis paaiškina, kad jei nori kaime turėti gerą darbą, turi turėti traktorininko pažymėjimą.
„Va čia darbas paklausus. Gali ir fermose dirbti, ir kur tik nori. Traktoristų reikia visur. O darbininkų reikia mažiau. Aš niekaip negaliu žiemą rasti darbo. Nebent kaimynkai malkas pakapoju. Vasarą darbo būna. Nes juk žemdirbių tauta esame, tai kur tau darbo nebus“, – nusijuokia vyriškis ir keliauja parduotuvėn.
Turi ūkį
Mes keliaujame toliau ir išvystame kaimo daugiabučius – tai nedideli dviejų aukštų nameliai, skirti gyventi kelioms šeimoms. Beržuose šie nameliai mediniai. Šalia vieno jų išvystame moteriškę, nešančią gyvuliams maistą. Tai ponia Jadvyga. Ji jau trylika metų gyvena Beržuose ir gyvenimu čia yra patenkinta.
„Auginu vištų. Kiekvienam butui čia yra priskirtas tvartelis, todėl, nors ir daugiabučiuose gyvenam, bet užsiauginti gyvuliukų galim“, – atsidūsta moterėlė ir nuskuba, o mes stoviniuojame lauke ir laukiame jos.
Gyventi patinka
Jadvyga sugrįžta po dešimties minučių ir mes paprašome jos pasidalinti savo patyrimais apie gyvenimą Beržų kaime.
„Čia gyvenimas neblogas. Gyvena daugiau vyresnių žmonių, jaunimas visas į užsienį arba į didmiesčius pabėgęs. Ką jaunam žmogui čia daryti, juk darbo daug nėra, o ir tas darbas nelabai kaip apmokamas. Sunku jaunam žmogui, tad likę daugiau vyresni. O tam vyresniam kiek ten ir reikia – nedaug. Kiek turi, tiek ir užtenka. Gaunam pensiją, apsiperkam, užsiauginam kažką ir gyvenam. Taip ir bėga dienos“, – trumpai ir aiškiai viską išaiškina ponia Jadvyga ir nuskuba kambarin.
Skuba į parduotuvę
Netrukus sutinkame jaunuolį, kuris skuba į parduotuvę, įsikūrusią viename iš daugiabučių namų. Jaunuolis vardu Lukas, teigia neturintis laiko, mat mokslai laukia. Paskui jį ir mes nusprendžiame aplankyti kaimo parduotuvę, pasidomėti, ką žmonės perka, kaip parduotuvė gyvuoja. Juk parduotuvė yra kaip kultūros židinys, kur visi renkasi, kur kaimynas kaimyną sutinka, kur žinios atskrieja greičiausiai.
Išgyventi nelengva
Nedidukėje, bet jaukioje parduotuvėlėje mus pasitinka jos savininkė ponia Daiva. Moteris stengiasi pasiūlyti kuo daugiau ir kuo įvairesnių prekių kaimo žmonėms, tačiau atkreipia dėmesį, kad klientų kasmet ji turi vis mažiau.
„Žmonės miršta, išvažiuoja, išsikrausto. O juk naujų neatvažiuoja. Tai natūralu, kad žmonių mažėja, klientų mažėja ir man išsilaikyti yra sunku. Kažkada vedžiau statistiką, kiek žmonių išvyksta, tai buvo baisu – jų išvysta tikrai labai daug“, – dėsto ir pardavėja, ir direktore, ir valytoja parduotuvėje dirbanti moteris.
Kaimai nyksta
„Žmonės ateina nusipirkti tai šio, tai to. Perka tie, kurie negali nuvažiuoti į miestą. Žmonės žiūri, kas pigiau. Juk pinigų neturi. Kaime darbo nėra. Kaimas nesiplečia, o mažėja. Nieko gero perspektyvoje aš nematau. Kaimai nyksta ir tokia yra realybė. Nieko čia nepakeisi, na, nebent imtų kurtis darbo vietos kaimuose, tada gal kažkas ir atgytų. Juk dabar niekas nesikuria, tik nyksta“, – liūdnai konstatuoja parduotuvės šeimininkė.
Beržų alėja
Atsisveikinę su ponia Daiva važiuojame Beržų alėjos link. Žiūrėjome žemėlapyje ir matėme, kad važiuojant pro alėją galima patekti į Dotnuvą. Fotografas nusprendžia rizikuoti ir važiuoti žvyrkeliu. Stotelėje dar sutinkame autobuso laukiančius jaunuolius, tačiau jie apie kaimą nieko nepapasakoja, tik įtariai nužvelgia mus. Važiuojame per Beržų alėją Gėlainių link, o pro juos į Dotnuvą ir namo. Beje, kelias tikrai buvo nuvalytas.
