Toks buvo ir šis savaitgalis, o žadintuvas iš lovos išspyrė ketvirtą valandą ryto. Kartu su bičiuliais važiavome į Liepoją Latvijoje, kur aktyvaus laisvalaikio organizatorius „TrenkTuras“ tūkstančius žygeivių pakvietė į pirmą kartą čia rengiamą pėsčiųjų žygį.
Taip, kaip mano mama – manimi, taip aš irgi niekaip nepaliauju stebėtis ėjimo maniakais, pasirenkančiais mano protu sunkiai suvokiamus atstumus – nuo 75 iki 100 kilometrų.
Pati per savo žygiavimo karjerą vienu ypu esu nuėjusi 55 kilometrus. Tąsyk, paskutiniuosius kilometrus rypuodama kaip antis, supratau, kad tai yra mano galimybių ribos.
Antra vertus, sako tie, kurie žino, žmogaus galimybių ribos yra galvoje. „Tai jei pasakai sau, kad eini 100 kilometrų, tai ir eini“, – ne kartą yra sakiusi mano draugė Inga, kuri šiame žygyje įveikė ne pirmą ir ne antrą savo „šimtuką“.
Tačiau šį kartą tiek aš, tiek bendrakeleiviai sau pasakėme gerokai mažesnį skaičių – 25. Tokį atstumą ir pasirinkome eiti. Man jis yra pats geriausias, mat nuo nuovargio galvoje nesisuka keistos mintys, pernelyg neprieštarauja kojos ir dažniausiai nebūna nuospaudų.
Nedidelis atstumas asmeniškai man leidžia patirti tai, dėl ko ir einu – ėjimo džiaugsmą, arba, kaip sako mano treneris Svajūnas, tai – puiki kardiotreniruotė.
Žygyje „Coastline Trek’18: Liepāja with Gjensidige“ buvo galima rinktis 10, 25, 50, 75 arba 100 kilometrų atstumus, o iš viso jame dalyvavo apie 5 tūkst. žygeivių, iš kurių – apie tūkstantis latvių.
Didžiausius atstumus paprastai renkasi dvi grupės žmonių – patyrę ir naivuoliai.
Tie, kurie ėjimo patirties turi tarsi vieno visiems gerai žinomo koncerno vadovai pinigų, 100 kilometrų įveikia. O naivuolius organizatoriams dažniausiai tenka parvežti atgal – žygį jie nutraukia. Kaip ir visur, yra išimčių – pirmą kartą į žygį išsiruošę keliautojai nueina visą šimtą arba iki tikslo jiems pritrūksta labai nedaug.
Mat tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ėjimas prilygsta vaikų žaidimui. Pienės pūko lengvumo jis būna tada, kai išeini pasivaikščioti po savo miesto parką, o didelis skaičius kilometrų yra iššūkis, savo galimybių išbandymas.
Saulėtas ir šiltas oras yra puikus tada, kai guli paplūdimyje ant gulto, tačiau kai galvą, pečius ir net mintis einant kaitina saulė, labiausiai norisi pavėsio ir vandens. Kartais – lietaus.
Viena vertus, eiti pačiu pajūriu yra lengva – pučiant vėjui nesijaučia kaitros. Tačiau žiedo principu vykstantys pėsčiųjų žygiai turi ir kitą medalio pusę – nuėjęs maždaug pusę kelio pajūriu, turi grįžti atgal į starto-finišo vietą.
Tam, kad nereiktų eiti tuo pačiu keliu, organizatoriai parenka kitą (žygiuose visos trasos būna sužymėtos, priklausomai nuo einamo atstumo, skirtingų spalvų juostelėmis).
Lietuvos pajūris yra dėkingas savo gamta, tad atgal sugrįžti miškų keliukais. Latvijos pajūryje maždaug šešis kilometrus teko pėdinti tiesiog žvyrkeliu.
Mudvi su bičiule Vilma save guodėme tuo, kad esame ėjusios ir gerokai sunkesnėmis sąlygomis, kai prieš kelerius metus vieną iš karščiausių vasaros dienų 40 kilometrų keliavome Abromiškių apylinkėmis, o didžioji dalis trasos buvo žvyrkelis.
Latvijos žygyje šie kilometrai žvyrkeliu ir buvo sunkiausi. Visa kita – gražu, dar nematyta ir nebūta.
Beje, patiko ir pati Liepoja. Apie ją sakoma, kad tai vėjo, saulės, muzikos ir meno miestas su puikiai išvystyta infrastruktūra, dviračių ir pėsčiųjų takais, įvairiais lankomais objektais, pramogomis tiek vaikams, tiek suaugusiems.
Taip pat sakoma, kad 196 dienos per metus čia būna saulėtos, o Liepojoje gimsta vėjas. Būtent taip vadinasi net ir Liepojos himnas (Liepoja turi tris oficialiai patvirtintus simbolius: herbą, vėliavą, himną) – „Pilsēta, kurā piedzimst vējš“ (Miestas, kuriame gimsta vėjas).
Puikūs prie pajūrio esantys dviračių ir pėsčiųjų takai, skirtingų formų suoliukai, suteikiantis parkui veidą. Pačiame mieste netrūksta žaliųjų zonų, o pajūryje – viešųjų tualetų.
Tačiau kelionės metu Liepojos pamatėme tiek, kiek per ją vedė žygio trasa – aplankyti visus objektus tiesiog pritrūko laiko.
25 kilometrų žygio maršrute buvo įrengti net penki poilsio postai, kur galima pasipildyti vandens atsargas, užkąsti, pagaliau – atsipūsti. Galbūt todėl ir pats kelias nepasirodė toks ilgas – mat žygeiviai paprastai atstumus matuoja ne tik kilometrais, tačiau ir poilsio punktais.
Po žygio atsiėmę diplomus išlaikėme savo tradiciją – važiuojant sustoti ir suvalgyti žuvies konservų. Šį kartą juos valgėme ant betoninių Papės paplūdimio blokų.
Po žygio nusprendėme užsukti į Papę, kur nė vienas dar nebuvome buvęs. Ir nors mūsų bičiulis ir vairuotojas Saulius apie Papę nepasakė daug gerų žodžių, man ši vieta patiko. Ji, palyginti su pajūrio kurortais, nėra elegantiška dama su skrybėle, greičiau jau – nesišukavusi laukinė moteris. Tačiau Papė turi savo šarmo ir ramybės.
Beje, čia sutikome ir žygeivius, kurie tame pačiame žygyje ėjo 100 kilometrų. Vieni – pavargę, kiti – žvalūs. Iki finišo jų dar laukė ilgas kelias – dauguma „šimtukininkų“ finišuoja paryčiais arba net prieš vidurdienį.
„Gal pavežti?“ – pasiūlėme keliems. Tačiau jie, žinoma, atsisakė.
„Mes, kaip ir jūs – ėjome šimtą kilometrų. Tik keturiese – kiekvienas po 25“, – užkalbinau vieną iš žygeivių.
Šis šyptelėjo ir nieko nepasakė. Ir puikiai suprantu, kodėl. Kai kojos skaičiuoja žingsnius ir iki finišo – kaip iki aušros, norisi tiek vieno. Eiti.
