Parke yra daugybė ežerų, krioklių, retų augalų ir gyvūnų. Tiesa, mes Europoje irgi turime kažką panašaus – tai Plitvicų ežerai Kroatijoje. Kinai, beje, apie Plitvicų ežerus žino ir vadina juos „Vakarų Dziudžaigou“ (West Jiuzhaigou).
Pagrindinis skirtumas – Dziudžaigou yra didesnis. Jis užima net 72 000 ha! Kadangi jis puikiai pritaikytas lankymui ir turistams, viduje yra daug stotelių ir kursuoja autobusai, kad galėtum pamatyti kuo daugiau.
Slapčia rezgiau mintį kažkur ten viduje pernakvoti.
Nepaisant puikios logistikos, parkų lankymo kainos Kinijoje kosminės. Greičiausiai vietiniams jos kai kur mažesnės, tačiau iš turistų uždirbama. Netgi bet koks miesto parkas (toks, kaip, pavyzdžiui, mūsų Bernardinų sodas) yra mokamas, na, o nacionalinis – tuo labiau.
Aš, aišku, čia lankydamasi bandžiau nušauti kelis zuikius vienu šūviu. Šis parkas yra atviras lankytojams tik dienos metu ir bet koks nakvojimas palapinės viduje yra draudžiamas, o aš įtarinėjau, kad vienos dienos jo lankymui man nepakaks, todėl slapčia rezgiau mintį kažkur ten viduje pernakvoti. Ir bilieto antrai dienai pirkti nereikės, ir už nakvynę nemokėsiu. Juk 72 000 ha plote turėtų atsirasti vietelė palapinei!
Taigi, nusipirkusi bilietą patekau vidun ir ėmiau lankyti įvairias parko vietas ir aikčioti iš nuostabos, kaip ten viskas gražu! Na, o mano nakvynės planas buvo beeinant vienu iš parko takelių „netyčia išklysti iš kelio“ ir patekti į neturistines parko vietas, kur ir nakvosiu. Deja, tai nebuvo taip lengva, kaip atrodė, dėl kelių priežasčių:
- kiekviename parko takelyje buvo pilna ženklų, nurodančių, kad nuo takelio išklysti absoliučiai draudžiama;
- didelė dalis takelių buvo aukšti mediniai, kurie ėjo per ežerus, todėl „išklydimas iš kelio“ buvo lygu nėrimui į vandenį;
- sausuma einantys takeliai beveik visada iš vienos pusės buvo plaunami ežero, o iš kitos – ėjo stačiu pakilimu aukštyn;
- parke nebuvo nei vienos vietelės, kur galėjau likti viena. Visais takais ėjo šūsnys žmonių;
- kinų jau tokia kultūra – jie mėgsta būriuotis. Jei mes, norėdami pailsėti ar suvalgyti sumuštinį, ieškome nuošalesnės vietelės, tai jie ieškos vietos, kur kuo daugiau žmonių, todėl jei aš kur nors pristabdydavau, kaip mat ten pat sustodavo ir keli kiti turistaujantys kinai.
Paklaidžiojus skirtingomis Dziudžaigou vietomis, galutinis planas buvo toks: penktą valandą, kai visi pradės skirstytis namo (parkas užsidarinėjo šeštą), aš grįšiu į taką, einantį šalia pelkių, nes ten mažiausiai žmonių, ir pabandysiu pabėgti į mišką.
Taigi, penktą valandą jau vaikščiojau „pelkiniu“ takeliu. Lengvai lynojo, kas turėjo paskatinti žmones eiti namo, bet vis dėlto dar buvo lankytojų. Aš juos įdėmiai stebėjau ir, užtaikiusi kelias sekundes, kai priekyje einantys žmonės ėmė tolti, o gale dar nesimatė kitų, nušokau nuo aukšto medinio tako, puoliau į krūmus ir aukštyn, į kalvą, toliau nuo matomų vietų.
Panašu, kad planas pavyko ir greitai aš jau buvau kažkur giliau miške. Palapinės kol kas dar nusprendžiau nestatyti, nes ji buvo „kamufliažinės“ raudonos spalvos, todėl išsitraukiau skaityklę, atsisėdau ant kelmo ir ėmiau skaityti.
Po pusvalanduko dar nusprendžiau pasivaikščioti ir apžiūrėti apylinkes – kurgi aš esu? Nusimečiau kuprinę ir išėjau gilyn į mišką.
Buvo jau po šešių, kai grįžinėjau atgal link daiktų statyti palapinę. Beeinant pamačiau kažką balto po kojomis. Sustojau apžiūrėti. Pasirodo, tai buvo kaukolė. Tiksliau, jos dalis, – viršutinis žandikaulis. Įdomu, bet nieko ypatingo – esu ne kartą miškuose radusi kaulų, todėl ėjau toliau.
Panašu, kad planas pavyko ir greitai aš jau buvau kažkur giliau miške.
Staiga išgirdau kažkokį šnaresį. Sustingau ir ėmiau žiūrėti aplink, iš kur jis sklinda. Tuo metu stovėjau šlaito apačioje ir, pažiūrėjusi į viršų, pamačiau ten gyvūną. Jis buvo panašus į vilką.
„Bet juk tai negali būti vilkas, – pagalvojau aš. – Vilkai būna pilki, o šitas – rudas. Gal tai šuo? Bet uodega tikrai „nešuniška“.
Jis pažvelgė į mane, aš – į jį. Periferiniu žvilgsniu jau rinkausi medį, į kurį tuoj šoksiu. Tačiau gyvūnas nusisuko ir nubėgo tolyn. Ačiū Dievui, ne į tą pusę, kur gulėjo mano daiktai, todėl aš irgi tą akimirką dėjau į kojas.
Atbėgau prie daiktų, griebiau juos galvodama „ai, nebenoriu čia nakvoti!“ puoliau atgal link turistinio tako. Pasiekusi jį, užsiropščiau viršun ir greitai mąsčiau, kur bėgti. Pirmyn bėgant takas turėtų greitai pasibaigti, bet nežinojau, kas ten bus; atgal bėgti reikės didesnį atstumą, tačiau žinojau, kad ten manęs laukia autobuso aikštelė. Pasirinkau tolimesnį atstumą, tačiau su žinomu tikslu.
Skuodžiau kiek galėjau ir... pribėgau prie uždarytų vartų. Dienos metu jų nepastebėjau, bet, pasirodo, ši parko dalis buvo apjuosta vieline tvora ir turėjo vartus, ant kurių dabar kabėjo spyna. Bėgti atgal? Likti čia nakvoti? Ne, tai ne variantai.
Ši parko dalis buvo apjuosta vieline tvora ir turėjo vartus, ant kurių dabar kabėjo spyna.
Nelengvai su kuprine užsikeberiojau ant tvoros ir peršokau į kitą pusę. Iš čia puoliau link autobusų aikštelės melsdama, kad koks nors autobusas dar būtų užsivėlinęs. Mano laimei, taip ir buvo. Buvo netgi keli lankytojai, lėtai einantys link stotelės, kuriuos surinkinėjo tas paskutinis autobusas.
Tą vakarą nusprendžiau vis dėlto apsistoti hostelyje, o ne nakvoti lauke. Internete paieškojau, kokie gyvūnai gyvena Dziudžaigou. Ką gi, šiame milžiniškame nacionaliniame parke jų daugybė. Yra ir didžiųjų pandų, ir beždžionių, ir elnių, o svarbiausia – raudonųjų vilkų! Pasižiūrėjau nuotraukas – būtent tokį gyvūnėlį aš ir mačiau. Vis dėlto – nešuniška uodega.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
