Šiaurės Kipras. Sakote, nėra tokios valstybės? Kol jūs ieškote kaltų dėl salos padalijimo ir jau nurimusių kruvinų turkų bei graikų pjautynių, paprasti kipriečiai laukia turistų ištisus metus.
Jie tikisi, kad čia šią vasarą atplūs marios rusų. Mat į Turkiją nė vienas iš jų nebus įleistas. Gali atvykti čia pagulėti prie jūros, o per keletą dienų gali išmokti ir žmonijos istoriją.
Aukštos klasės skrydis
Patekti į Šiaurės Kiprą lėktuvu galima per Turkiją. Skrydis – Turkijos oro linijomis. Iš pradžių į Stambulą, o vėliau į Erdžano oro uostą. Apie skrydį verta užsiminti ne dėl teksto dydžio. Turkijos avialinijos vos įsėdusius keleivius pavaišina saldainiu.
Vėliau pateikia meniu, kuriame galima išsirinkti pietų patiekalą. Taip pat, žinoma, vyno ar kavos.
Skrydis iš Stambulo į Kiprą ne toks prabangus ir porcija mažesnė, tačiau ir ore tenka išbūti vos valandą.
Dar ne viskas – kiekvienam keleiviui duodamos asmeninės ausinės muzikai klausyti. Kai kuriuose lėktuvuose yra ir asmeniniai televizoriai. Ir tai ne transatlantiniai skrydžiai!
Beje, nepamirškite paso. Tapatybės kortelės čia nepakaks. Kipras – Europos Sąjungos valstybė, tačiau labai jau savotišku statusu.
Čia, šalia Šiaurės Kipro vėliavos, plevėsuoja beveik identiška Turkijos vėliava. Tačiau turkams čia patekti nėra visiškai paprasta – būtinai reikia antspaudo pase.
Lietuviai laukiami ir dėl lietaus
Erdžano oro uoste tamsu ir šilta. „Pas mus šiandien 25 laipsniai šilumos buvo. Striukės nereikėjo“, – sako pasitikęs gidas Orhanas Tolunas, kedendamas švarko atlapus.
Šiandien jau vėlu. Gidas daug nepapasakoja, tačiau pakeliui į viešbutį trumpai apibūdina šalies turizmą: „Kipre turizmas vyksta ištisus metus, tačiau jis ne visada vienodas.
Žiemą čia – mokslo ir verslo konferencijų turizmas. Nuo kovo prasideda aktyvus keliautojų laikas.
Žiemą čia – mokslo ir verslo konferencijų turizmas. Tai patogi vieta susiburti tarptautinėms organizacijoms.
Nuo kovo prasideda aktyvus keliautojų laikas: pavienių žmonių ir grupių žygiai pėsčiomis, dviračiais. Nuo liepos iki spalio – tradicinis turizmas. Ir vėl iš naujo.“
Taip pat pasako savo nuomonę, iš kur kilo šios salos pavadinimas – Kipras: „Manau, kad nuo to, jog čia auga daug kiparisų. Nors dauguma aiškina, kad vardas kilo nuo čia gausiai randamo vario, lotyniškai – cuprum.“
Dar keletas keistenybių. Eismas vyksta priešinga kelio puse, nes dar prieš 60 metų čia karaliavo anglai. Keisti elektros lizdai – taip pat jų palikimas.
Dar keletas keistenybių. Eismas vyksta priešinga kelio puse, nes dar prieš 60 metų čia karaliavo anglai. Keisti elektros lizdai – taip pat jų palikimas.
Tamsoje kažkas sušvinta – ant kalno spindi lemputėmis „nupiešta“ didžiulė žvaigždė, o po ja – pusmėnulis. Musulmoniško pasaulio ženklai.
Taip pat pro akis pralekia apšviesta balta mečetė. Prie to greitai priprasi – jų čia daugybė.
Tik išlipęs prie viešbučio Girnės kurorto pakraštyje pajunti atostogas – kažkas dieviškai kvepia.
„Riverside garden resort“ – visi turkiškų viešbučių pavadinimai iš pirmo karto skamba panašiai – kažkas su gėlytėmis ir alėjomis.
„Šis viešbutis garsėja savo puikiai prižiūrimu sodu, todėl ir kvepia žiedais. Pavadinimas ne iš piršto laužtas. Netrukus visame Kipre bus pilna sodų ir daržų, nes greitai iš Turkijos bus pradėtas pumpuoti vanduo“, – paaiškina Orhanas.
Lietuvio ausiai džiaugsmas dėl vandens skamba keistai, tačiau Kipras turi labai mažai gėlo vandens. Atsigerti pakanka, tačiau kasdienei daržininkystei šioje saloje žmonės visada laukia lietaus.
Laukia jau ilgiau nei 10 tūkst. metų. Vėliau kone kiekvienoje pilyje pamatysime vieną svarbesnių statinių – vandens rezervuarą. Žmonės čia amžiais stengėsi surinkti iš dangaus krentančius gyvybės syvus.
Vos tik į Girnę atvyko lietuviai – prakiuro dangus. Lietus čia žmonėms netrukdo gyventi. Keliautojams taip pat. Palyja ir vėl saulė užkaitina. Išvykstant gidas Orhanas pasakys: „Mums reikia, kad jūs kuo greičiau sugrįžtumėte. Jūs prišaukiate lietų.“
Kojas pakertančios pilys
Rytas. Lipi iš lovos ir neįsivaizduoji, ką pamatysi pro langą. Jūra – didžiulė, mėlyna Viduržemio jūra. Ji gerokai pasišiaušusi, nes vėjas ne juokais klibina duris. Už kelių dešimčių kilometrų – Turkija. Jos nematyti.
Pradarai duris, o ten – kalnai. Ne Himalajai, bet maždaug kilometro aukščio kalnagūbris, einantis išilgai pakrantės kelias dešimtis kilometrų. Sunkesni debesys kartais užkliūva už jų viršūnės.
Gidas Orhanas po pusryčių visus nuveža į Girnės pilį, esančią vos už kelių kilometrų, o pakeliui rodo į vieną viršukalnę – ten, 800 metrų aukštyje, yra dar viena pilis, kurią šiandien lankysime. Neįtikėtina – tokiame aukštyje suręsti pilį! Nuo ko gintis?
Pasakoja, kad Kipro sala per savo gyvavimą tris kartus panėrė po jūros vandeniu. Kalnuose archeologai randa vandens gyvūnų fosilijų. Tai ne vanduo taip kilo ir leidosi, o kalnai smuko ir vėl augo. Dėl žemės plutos poslinkių raukšlėjosi planeta.
Girnės pilis metus skaičiuoja jau ne amžiais, o tūkstantmečiais.
Girnės pilis metus skaičiuoja jau ne amžiais, o tūkstantmečiais. Nesvarbu, kad aplinkui yra romėniškos sienos, tačiau viduje – bizantiška bažnyčia ir antikos likučiai.
Pilyje yra muziejus, aprėpiantis žmonijos istoriją nuo pirmųjų įrankių pasigaminimo. Akmeniniai kirvukai, urvai, antikinės amforos ir laivų fragmentai.
Pasirodo, kad čia dar su urviniais žmonėmis turėjo gyventi ir miniatiūriniai drambliai bei begemotai. Skamba tarsi iš fantastinio filmo.
Ne juokais gali patikėti minotaurais, kentaurais ir net sfinksais, kai pakyli į jau pirštu rodytą švento Ilariono pilį. Kurių velnių reikėjo taip aukštai statyti kelių metrų storio sienas?
Tokią pilį galima įveikti tik šiuolaikinėmis raketomis. Nebent iš tiesų puolė minotaurai ar ufonautai, mokėję kopti stačiais šlaitais ir sienomis. Net šiuolaikinės karinės bazės įkurtos gerokai žemiau.
Šį kadaise buvusį vienuolyną iki XV amžiaus stiprino ištisos kartos. Pilies nepaėmė nei žmonės, nei minotaurai. Tik 1960-aisiais, kai saloje susirėmė turkai ir graikai, pilis buvo gerokai apgriauta sprogmenimis.
Pakeliui į salos sostinę Nikosiją – Belapais vienuolynas. Jei jau esi netoliese, verta užsukti. Gražus kraštas – taip ir verčiamas vienuolyno pavadinimas.
Galima vardinti turistinius objektus vieną po kito, tačiau visur gidas pabrėžia, kad Kipras yra labai savotiškas. Vien Girnės pilyje galima suskaičiuoti penkias civilizacijas. Visos jos čia paliko savo pėdsaką. Krikščionybė kilo ant antikos. Vėliau užslinko osmanai. Ir tai tik dalelė žmonijos istorijos.
Nikosija – dviguba sostinė
Nikosijoje turistų srauto dar nėra. Tačiau jo čia nelabai ir būna. Atlekia, pasigroži miestą skiriančia siena, kuri dar visai neseniai buvo aklina. Pavaikšto siauromis gatvelėmis. Nėra čia jūros ar kalnų.
Apelsinai čia pasakiškai skanūs. O artišokus reikia valgyti užlašinus kelis lašus citrinos.
Žingsnis į šoną – gražūs balti namukai. Kas čia gyvena? Tai vargšams skirti būstai. O kur jie? Viduje. Dabar nėra kas veikti. Tada kyla klausimas – o kiek reikia turėti pinigų, kad galėtum čia gyventi?
Prekybinėse gatvelėse žmonių daugiau. Turistų nėra, todėl ir paslaugių pardavėjų nedaug. Ką pasakoti?
Tik tai, kad apelsinai čia pasakiškai skanūs – tirpsta burnoje. O artišokus reikia mokėti nulupti. Valgyti tiesiog užlašinus kelis lašus citrinos.
Taip pat gatvės prekyvietėse daug chalvos. Čia jos rūšių nesuskaičiuosi. Dar alyvuogių, specialios pastos aliejaus prie jų. Nepirkite saldumynų pakuotėse, nes ten jų nebus daug, o pusę svorio užims cukraus pudra. Geriau imkite sveriamus.
Nepamirškite saldžiosios ceratonijos sirupo. Kažkur jau girdėtas pavadinimas? Didžiulė ceratonija auga Girnės pilyje. Apie jos vaisius jau pasakojo gidas. „Labai gerai vyrams“, – šnibžda į ausį Orhanas, stipriai spausdamas kumštį. Padeda savo lydimiems keliauninkams derėtis. Kainos nedidelės, tai ir derėtis nesunku.
Miestas šarvuota širdim
Lekiame į Famagustą. Girnė yra turizmo meka, o Famagusta – poezijos ir istorijos. Nesvarbu, kad kone visas miestas yra svarbus Turkijai uostas, jame yra nemažai vietinės pramonės, miestas taip pat turi galingą širdį.
Tikėsite ar ne, bet Famagustoje, rytiniame salos uoste, yra Otelo pilis. To paties Otelo, apie kurį rašė Williamas Shakespeare'as. O ta pilis yra dar didesnėje pilyje. Tiksliau – keturių kilometrų tvirtovės siena juosiančioje teritorijoje.
Šių sienų osmanai kadaise nepaėmė 11 mėnesių. Nugalėjo ne ginklu, o laukimu. Juk galiausiai pilies viduje baigėsi maistas. Vandens prisirinkdavo iš lietaus. Dabar pilis yra lankomiausias objektas šiose apylinkėse
Osmanai iš pradžių pasiūlė katalikų šventoves perimti stačiatikiams, tačiau šie atsisakė.
Tai senasis šios pakrantės miestas, dabar įrėmintas galinga siena lyg Famagustos širdis. Tarp šių sienų yra daugybė šventovių. Ir Šv. Nikolajaus katedra, kurios bokštas paverstas minaretu.
Kadaise tai buvo katalikų gotikos šedevras. Kai salą užvaldė osmanai, čia pradėjo melstis musulmonai. Šalia auga medis, pasodintas 1299 metais.
Gal tai ir užgauna kai kam religinius jausmus, tačiau musulmonai nesigviešė svetimų šventovių. Osmanai iš pradžių pasiūlė katalikų šventoves perimti stačiatikiams, tačiau šie atsisakė. Griežė dantį ant katalikų, nes iki tol jie draudė stačiatikiams statyti šventoves.
Už poros dešimčių kilometrų – dar vienas katalikų pėdsakas, kurio niekas nepavertė mečete – Šv. Barnabo bažnyčia. Šis šventasis matė Jėzaus daromus stebuklus ir juo įtikėjo. Būtent Kipre jis buvo kitatikių užmėtytas akmenimis.
Salamis – antikinis miestas
Laiko nedaug, bet tądien dar spėjome užsukti į antikinį Salamio miestą. Tokių nemažai galima rasti Turkijoje ir Graikijoje.
Visų panašus planas. Vienoje vietoje žmonės gyveno, o kitur – pramogavo. Šalia gyvenvietės – didžiulis amfiteatras, pirtys ir kiti statiniai.
Vienoje vietoje gyvena, o šalia – didžiulis amfiteatras, pirtys ir kiti statiniai.
Apima keistas laiko mašinos jausmas. Kadaise žmogaus nugludintas akmuo per tiek amžių beveik nepasikeitė. Gal čia tyčia kokie skulptoriai sumontavo antikos imitaciją?
O juk iš mūsų, lietuvių, senovės tik kelios pažaliavusios geležėlės liko!
Panašu, kad antikos žmonėms amfiteatras buvo švenčiausias ir reikalingiausias statinys.
Čia ant aptrupėjusios kolonos pastatyta ir Veneros skulptūra. Tiksliau – tai, kas iš jos liko.
Meilės ir grožio deivė Afroditė, anot graikų mitų, gimė jūroje ir išlipo į krantą Kipro saloje. Matyt, ir ją sužavėjo Kipro grožis.
Saulė krypsta vakarop. Orhanas pabrėžia, kad kiekvienai mūsų aplankytai piliai būtų galima skirti visą dieną. Ir tai ne laiko ištempimui. Tiesiog yra ką pažiūrėti ir yra ką papasakoti. Visi objektai – fotografų rojus.
Gidas pasiūlo pižonišką vakarienę penkių žvaigždučių viešbutyje „Salamis bay“ pakeisti į visą vakarą kaimo turizmo sodyboje.
Pietūs minėtame viešbutyje tikrai buvo gardūs, bet kam bristi vėl į tą patį vandenį? Būtent ekologinis agroturizmas, o ne pramogos yra Šiaurės Kipro prioritetas. Kažkuo primena Lietuvą? Tačiau apie tai – kitame rašinyje. Pajusti kiprietiško kaimo dvasią tikrai verta.
