Važiuojant safaryje visureigiu, užkilus į kalvą, apaugusią ilgaspyglėmis kalnų pušimis, staiga paprašiau vairuotojo sustoti. Graikakalbis kiprietis, savo nudegusiu ir vėjo nugarintu veidu primenantis Indianą Džonsą, ramiai sustoja ir mane išleidžia.
Bėgu į kalną giliai kvėpuodamas pušų aromatą, sumišiusį su jūros kvapu. Staiga pajuntu pliūpsnį vidinės energijos. Tai pasireiškia keistai – tiesiog noru apsiverkti. Nežinau, kas darosi viduje, tačiau atsisėdu ant uolos ir žvelgiu į jūrą, esu šioje vietoje prikaustytas.
Matau ateinančius draugus, kažką pajautė ir jie. Šioje vietoje gera ir niekur nesinori judėti toliau. Pasak a.a. kunigo Vytauto Palubinsko, tai šventos arba jėgos vietos...
Sugrįžęs į visureigį, apie savo potyrius pasakoju draugams, o vairuotojas visiškai nenustebęs sako, kad šioje vietoje buvo parašytas scenarijus vienam Holivudo kino filmui.
Taigi, visiškai neapsirikau, energetika toje vietoje itin stipri ir gali įkvėpti ne tik kūrybai, tačiau ir konkretiems darbams.
Pagalvoju, kad gera keliauti organizuotai, su visureigiu ir kolegomis, tačiau labai norėčiau čia pasistatęs palapinę, paklajoti po šias apylinkes ir vienas pats.
Kipro vakarinėje dalyje įsikūręs nacionalinis parkas pavadintas Tesėjo sūnaus Akamo vardu. Jis užima 230 kv. km plotą ir yra įtrauktas į UNESCO saugomų gamtos paminklų sąrašą. Tai – didžiulė civilizacijos nepaliesta teritorija, garsėjanti augalijos įvairove, laukine gamta, geologija, neįprastu kraštovaizdžiu ir pakrante, turtinga istoriniu bei kultūriniu paveldu.
Akamo pusiasalyje galite aptikti 530 augalų rūšių, tarp kurių 126 yra endeminės. Pavasarį šiame Kipro pusiasalyje sužydi virš 40 orchidėjų ir jazminų. Čia aptinkama net 168 paukščių, 12 žinduolių ir 20 rūšių roplių. Akamas Lara paplūdimyje veisiami reti jūriniai Žalieji vėžliai, todėl pusiasalis įtruktas ir į Europos Tarybos biosferos draustinių sąrašą.
Afroditė ir kiti Kipro simboliai
Kipro turizmo organizacijos firminis ženklas – tai iš jūros bangų išnyrantis Afroditės siluetas, Saulės – širdies pavidalo fone. Tai reiškia, kad tai Afroditės, meilės ir saulės sala...
Čia visoje saloje daug objektų, susijusių su Afrodite: jos gimimo vieta – Petra tuo Romiou paplūdimys, kur teko matyti, kaip jauna pora įsimylėjusių savo bučinius skiria meilės deivei; Afroditės grota – vonia, kur pasak legendos, ją besimaudančią pamatęs Adonis įsimylėjo; šventyklos, jau nekalbant apie prekinius šios deivės vardu vadinamus ženklus.
Tai tikrai Afroditės sala, kurios vardą kipriečiai išradinga naudoja šalies įvaizdžiui sukurti.
Kitas Kipro simbolis, tai kryžiaus pavidalo dievaitis iš žalvario amžiaus III tūks. pr. Kr. Tai tipiškas Kipro salos priešistorinio meno pavyzdys parodantis salos svarbą civilizacijos ir antikos kontekste. Kipriečiai juo ženklina savo eurų monetas, o šios yra numizmatų (monetų kolekcionierių – red. past.) vertinamos – vien man keli draugai užsakė parvežti visą saują Kipro eurų.
Paini ir spalvinga istorija
Kipras labai įdomi sala visais aspektais, ji nuo seniausių laikų buvo Bizantijos ir Osmanų imperijų sferoje, čia nuo seno gyvena graikai ir turkai. Paskutinieji salos kolonizatoriai buvo britai.
Klausiame kipriečių, kodėl šalia Kipro visur plevėsuoja ir Graikijos žydrai balta vėliava? O jūs pažiūrėkite į Šiaurės Kipro pusę, ten visur irgi dvi vėliavos Turkijos ir Kipro turkų plevėsuoja, sako jie mums.
1960 m. išeidami jie perspėjo Graikiją ir Turkiją, kad nė viena iš šių šalių nepretenduotų į šią salą, net vėliavoje neturėjo būti tų šalių spalvų.
Dėl to Kipro vėliava, bene vienintelė pasaulyje su šalies kontūrais, baltame fone, o apačioje dvi alyvmedžio šakelės simbolizuoja graikų ir turkų tautas.
Įdomu, kad Graikijos ir Kipro himnai identiški. Klausiame kipriečių, kodėl šalia Kipro visur plevėsuoja ir Graikijos žydrai balta vėliava? O jūs pažiūrėkite į Šiaurės Kipro pusę, ten visur irgi dvi vėliavos Turkijos ir Kipro turkų plevėsuoja, sako jie mums.
Turkai 1974 m., reaguodami į graikų nacionalistų ketinimą nuversti išrinktąjį prezidentą Makarijusą, dalį Šiaurinio Kipro okupavo ir paskelbė atskirą valstybę, tačiau ji lieka nepripažinta, lyg kokia Padniestrė ar Abchazija.
Dabar sala padalinta, o jos sienas skiria Žalioji zona, saugoma Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO). Ne paskutinį vaidmenį Kipre vaidina ir britai, nors jie leido skelbti nepriklausomybę, saloje savo karines bazes Akrotiryje ir Dekelijoje pasiliko. Nesutarimai Kipre – tai kolonizacijos pasekmės, kurios tęsiasi iki šiol.
Lankomės buferinėje, taip vadinamoje Žaliojoje zonoje, kurią jau 1963 m. mažindami įtampą tarp Šiaurės ir Pietų Kipro atskyrė JTO. Patekti eilinis keliautojas čia negali, todėl naudodamiesi galimybe susitinkame ir kalbiame čia tarnaujančią vilnietę majorę Aleksandrą.
Ji sako, kad JTO pajėgose tarnauja du iš Lietuvos atsiųsti pareigūnai. Jų misija – saugoti civilių gyventojų ramybę ir taiką.
Susitikimas vyksta jau 40 metų apleistame Nikosijos oro uoste. Vaiduokliškai atrodo tuo metu buvęs modernus keleivių terminalas, dabar apleistas, su išdaužytais pastato langais.
Nikosija – vienintelė pasaulio sostinė padalinta viela į dvi dalis, skiriama Žaliosios zonos. Viduryje miesto, šalia kavinių, riogso metalinės statinės su betonu, apraizgytos spygliuota viela, įspėjančios, kad čia niekam nevalia kelti kojos.
Šiandien, pasaulio taikdarių pastangomis, sienos perėjimas tarp pasiskelbusios Šiaurės Kipro Turkų Respublikos ir Kipro Respublikos visiškai supaprastėjęs: tereikia turėti pasą arba tapatybės kortelę ir tu po kelių minučių gali grožėtis jau kita puse.
Nikosijos senamiestis įsikūręs vienuolikos bastionų rotondinėje tvirtovėje, XVI a. pastatytoje venecijiečių apsisaugoti nuo turkų antpuolio. Tvirtovės sienų kontūrai iš viršus tapo oficialiu sostinės herbu.
Nikosija – stambiausias Kipro administracinis, politinis ir kultūrinis centras, čia tik 300 tūks., kai tuo metu šalyje viso 784 tūks. gyventojų.
Per metus Kipre – vos keliasdešimt apniukusių dienų
Saulė Kipro saloje šviečia net 340 dienų per metus, o rugsėjį ir spalį oro temperatūra siekia 28-33 laipsnius šilumos. Jūros vanduo būna įšilęs iki 26-27 laipsnių.
Gegužę šioje saloje saulė šviečia 10 valandų per dieną, o nuo birželio iki pat rugsėjo čia beveik nelyja. Saloje vyrauja Viduržemio jūros subtropikų klimatas.
Kipre yra net 49 Mėlynąją vėliavą turintys paplūdimiai, o visuose jų galima mėgautis dangaus žydrumo Viduržemio jūros vandeniu. Kipras kažkuo primena Maltą: abi priklausė Jungtinei Karalystei, todėl ir kultūra panaši – automobiliai juda kairiąja kelio puse.
Gegužę šioje saloje saulė šviečia 10 valandų per dieną, o nuo birželio iki pat rugsėjo čia beveik nelyja.
Larnakos regione matyti daugybė jau nebenaudojamų vėjo malūnėlių, kurie buvo skirti siurbti iš žemės vandenį.
Vanduo saloje yra deficitinis – prieš porą metų sausra išgarino visus geriamo vandens išteklius, todėl Kipras su tanklaiviais turėjo gabentis jį iš Europos.
Kipro sala yra trijų žemynų sandūroje, geografiškai priklauso Azijai, tačiau politiniu ir kultūriniu atžvilgiu yra laikoma Europos dalimi.
Larnaka – Šv. Lozoriaus miestas
Šioje kelionėje aplankytas Šv.Lozoriaus kapas leido pasijusti piligrimu. Šventojo relikvijos palaidotos kuklioje bizantiškoje bažnyčioje, sudėtos į sidabrinį relikvijorių ir prieinamos apžiūrėti kiekvienam čia apsilankiusiam.
Po bažnyčia katakombose, išlikęs akmeninis sarkofagas, kuriame ilsėjosi šio šventojo, kurį pasak Biblijos, prikėlė Kristus, palaikai. Turkams užkariavus Kiprą, dauguma bažnyčių buvo paverstos mečetėmis.
Larnakos miesto piliečiai krikščionys 1589 m. sumokėjo didelę pinigų sumą, kad bažnyčia liktų nepaliesta. Teigiama, kad šventasis čia atkeliavo kaip Bišopas iš Kitiono ir skelbė Kristaus mokslą.
Šv. Lozorius yra Larnakos miesto globėjas ir todėl labai svarbus jo gyventojams. Bažnyčios aplinka kukli ir paprasta, nes 1970 m. čia kilo gaisras, suniokojęs interjerą.
Troodos kalnai neaukšti, virš kilometro, tačiau kraštovaizdžiui suteikiantys savitą žavesį. Aukščiausias kalnas Olimpos iškilęs 1950 m., jo papėdėje įrengtos slidinėjimo trasos, nuo čia saulėtą dieną matosi Turkijos Tauro kalnyno viršūnės.
Vaizdingame Solea slėnyje, Galata kaimelyje apžiūrime net kelis UNESCO saugomus objektus – bizantiškas Panagia Podithou ir Archangelo Mykolo cerkves, garsėjančias savo XVI a., o Kakopetrijoje – XI a. freskomis.
Viena itin reta Rytų bažnyčioje, vaizduojanti Mergelę Mariją, krūtimi maitinančią kūdikį Jėzų. Šios bažnyčios iš išorės kuklios, dvišlaičiais stogais, be mums įprastų varpinių ir visiškai neprimenančios stačiatikių cerkvių.
Kakopetria – reiškia „blogas akmuo“, pasak legendos XIX a. vestuvių dieną kalnuose atskilęs didžiulis luitas čia užmušė jaunavedžių porą.
Etnografinis Kakopetrijos kaimas saugomas valstybės kaip nacionalinis istorinės vertės architektūros paminklas, jis populiarus tarp keliautojų ir poilsiautojų.
Miško slėnyje yra įrengtas didžiulis kempingas, kur vasarą apsistoja turistai, norintys keliauti po kalnus pėsčiomis, dviračiais ar kitokiomis transporto priemonėmis.
Kipro skanėstai: suvalgyti nepavyks, palikti bus gaila
Kelionę į Kiprą, kurią Lietuvos žurnalistų Keliautojų klubo nariams organizavo Superkeliones.lt, pavadinau kulinariniu turu – tiek pateikto maisto, kurį reikėjo tik paragauti ir likusį skaudama širdimi palikti, man neteko matyti niekur.
Buvo be perstojo nešami vis nauji ir nauji įvairiausių patiekalai, jų gausa iš tiesų mane rimtai išgąsdino. Geriausiai šios šalies virtuvę atspindi mėsos rinkinys meze – tai delikatesas.
Sakoma, jog paragavęs meze pažinsi tikrą kiprietišką mentalitetą. Iš pradžių ant stalo patiekiamos salotos, bandelės, marinuotos alyvuogės ir įvairiausi padažai.
Vėliau padavėjai nešė karštus vištienos, kiaulienos, jautienos ir avienos patiekalus.
Afelia – tai kiaulienos gabalėliai, marinuoti vyne su kalendra. Loundza – rūkytos kiaulienos gabalėliai, išmirkyti raudoname vyne. Loukanika – kiaulienos dešrelės su kalendra ir raudonaisiais pipirais, mirkytos raudoname vyne ir vėliau išrūkytos.
Spanakopita – pyragas, kimštas špinatais ir fetos sūriu. Be tradicinio meze, vietiniai mėgaujasi įvairiu jūrų maistu, žuvimi: kefale, ešeriu, karšiu, taip pat kalmarais ir aštuonkojais.
Kiprietiška kava ruošiama graikišku stiliumi – stipri ir nefiltruota, prie kurios dažnai patiekiamas vanduo, o vynas yra neatsiejama kultūros dalis. Šalyje labai daug vyno daryklų.
Vynas gaminamas beveik kiekviename kaime, kiekvieno tavernos savininko ar vienuolyno. Žymiausias pasaulyje Kipro vynas yra „Commandaria“. Jis garsus savo senomis ir giliomis tradicijomis, o viena populiariausių alaus rūšių yra „Keo“.
Kiprietiškiems patiekalams unikalų prieskonį suteikia saloje persipynusios Graikijos, Afrikos ir Viduriniųjų Rytų virtuvės, todėl abejingas neliks net didžiausias gurmanas.
Geras gidas – kaip geras draugas
Visą kelionę mus lydėjo nuoširdūs ir draugiški kipriečiai gidai – Mary Patroklou ir Polys Polycarpou, kurie per savaitę tapo mūsų draugais. Kelionės vadovai be pagražinimo pasakojo sudėtingą Kipro istoriją ir šiandienos šalies problemas.
Abu jie kilę iš Šiaurės Kipro, todėl sužinojome apie jų šeimos dramą, kuomet jie, dar būdami vaikai, buvo ištremti iš savo namų. Tik prabėgus keturiems dešimtmečiams jie galėjo sugrįžti pasižiūrėti savo buvusių namų.
Apskritai kipriečiai svetingi ir ši sala nuostabi vieta atostogoms. Joje kiekvienas ras sau mėgstamų užsiėmimų: vieni galės mėgautis Viduržemio jūros malonumais, kiti lankyti istorijos ir gamtos objektus, treti – išbandyti ekstremalius pojūčius, keliaujant po kalnus, urvus ar gaudant vėją su burėmis ar aitvaru ant vandens.
Kipro salos istoriją formavo net trijų civilizacijų – senovės Graikijos, Romos ir Bizantijos – imperijos, todėl susipažinti su šios šalies istorija norėjau seniai. Tačiau buvo ir kita priežastis ją aplankyti: esu gimęs tais pačiais metais ir tą pačią dieną, kada ši sala paskelbė savo nepriklausomybę.
Šiemet, per Žolinę, mes kartu švęsime 55 metų sukaktį!
