Sardinijos arklių karčius šukuoja tik vėjas
Netoli Italijos krantų Viduržemio jūros skalaujama Sardinija išsiskiria itin mažu gyventojų tankiu – vos 68 žm./km². Tai viena iš priežasčių, dėl kurių saloje išsaugota laukinė gamta (sakoma, kad Sardinijoje vis dar yra žmogaus pėdos nepaliestų vietų) ir kraštovaizdis, mat jokios didesnės pramonės saloje praktiškai nėra.
Poilsiautojus, turistus sala pavergia ne tik paplūdimių, pakrančių ir vandens grožiu, bet ir kalnuotu kraštovaizdžiu, turi nacionaliniu parku paskelbtą pelkę su joje gyvenančiais plėšriaisiais paukščiais, taip pat saloje yra elnių, flamingų, jau minėtųjų laukinių arklių ir net asiliukų albinosų. O kur dar keli milijonai po salą laisvai besiganančių avių? Tad nenuglostytos gamtos mėgėjams Sardinija yra kelionės kryptis Nr. 1.
Viena iš saloje galimų pramogų, leisiančių prisiliesti prie Sardinijos gamtos, yra galimybė iš arti susipažinti su arkliais. Saloje organizuojamos aktyvios pramogos, kuriose vienaip ar kitaip dalyvauja šie įstabūs keturkojai. Viena tokių atrakcijų – žygiai raitomis.
Su grupe galima keliauti Maltos ordino bei riterių tamplierių keliais, mat būtent Sardinijoje buvo gydomi per kryžiaus žygius sužeisti kariai. Kita žygių raitomis kryptis - Giara di Gesturi plynaukštė, kur, jei pasiseks, išvysite besiganančių laukinių arklių. „Niekas nepina jiems karčių, nešukuoja žemę siekiančių uodegų, tad apima dvejopas jausmas – ir savotiška užuojauta dėl nuolatinės kovos už būvį, o sykiu – džiaugsmas, kad dar ne viska šioje žemėje suskaičiuota, sužymėta ir kontroliuojama“, - sakė Irma Baublytė, tarptautinio kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ Rezervacijų ir kelionių konsultacijų teikimo skyriaus vadybininkė.
Ir nors keliaudami žirgais per įdomiausias vietas ar paplūdimius visos salos nepamatysite (nebent, žinoma, kaip tikras vietinis gyventojas sardas niekur neskubate ir turite viso pasaulio laiką), nulipę nuo arklio pasibalnokite kitą, kiek eiklesnį metalinį žirgą. Pietinė salos dalis ramesnė nei šiaurė – kraštovaizdis iškilnotas Sulčo kalnų (Monti del Sulcis), apaugusių laukine gamta. Nors, žinoma, apkeliauti verta visa Sardinijos sala.
Virš arklių viešbučio – lietuviška trispalvė
Vakarinėje Sadinijoje, apie 16 km nuo Oristano kurorto, milžiniškame plote įsikūręs teminis viešbutis „Horse Country Resort (Arborea) 4*, kurio teritorijoje veikia saloje vienas didžiausių jojimo centrų. Jame laikoma apie 50 žirgų ir, žinoma, asiliukų. Dėl gero būdo, ramaus charakterio asiliukai yra tinkama kompanija ne tik vaikams, bet ir vyresniems žmonėms bei neįgaliesiems. Viešbutyje vedama žirgų terapija.
Norintys gali išmokti joti – dirba profesionalūs instruktoriai, o kadangi viešbutis ir sykiu jojimo centras apsupti ne tik šimtamečių pušų miško, bet ir įsikūrę ant vieno gražiausių Sardinijos paplūdimių, tad lydimi instruktoriaus, su grupe ar net patys vieni galite vykti į žygį ilgu, plačiu auksinio smėlio paplūdimiu, palei įspūdingos spalvos jūrą.
„Beje, viešbutis savo teritorijoje yra iškėlęs visų šalių, iš kurių tuo metu yra poilsiautojų, vėliavas. Smagu, kad ir Lietuvos trispalvė ten plevėsuoja gana dažnai“, - sakė I. Baublytė.
Kipro asilus gelbsti turistai
Toje pačioje Viduržemio jūroje, tik jau arčiau Turkijos krantų, plūduriuoja dar viena arkliukais garsėjanti sala. Tai Kipras, kuriame poilsiautojams siūloma pramoga – išvyka į asilų fermą, įsikūrusią aukštai kalnuose, netoli Kelokedaros kaimelio, lietuvaičių taip mėgstamame Pafoso regione. Apie 80 asilų turinti „Argonaftis“ asilų ferma įdomi tuo, jog joje laikomi tik vietiniai Kipro asilai, kuriems būdingos ilgesnės ausys.
„Dar visai neseniai, prieš dvi tris dešimtis metų, Kipre asilą ar kelis turėjo praktiškai kiekviena kaime gyvenanti šeima. Kipro landšaftas kalnuotas, todėl dar pamenu, kaip vaikystėje pas draugus ir gimines keliaudavome raiti ant asilo, – pasakojo Kipro turizmo departamento atstovas Polys Polycarpou. – Kipre arklys jau buvo prabangos reikalas, o va asilą įpirkti ir išlaikyti galėjo praktiškai visi“. Šis ištvermingas ir prie šeimininko prisirišantis, vaikus mėgstantis gyvulys ne vienai ant žemės gyvenusiai kartai buvo didžiulė pagalba ir parama.
Tačiau gyvenimas saloje keičiasi, vis mažiau žmonių lieka kaime, o ūkininkauti mielai automatizuoja ir darbus, ir transporto priemones, todėl Kipro asilams iškilo grėsmė išnykti arba likti be priežiūros – asilai gyvena apie 30 metų, tad vienas „Argonaftis“ fermos tikslų – priglausti ir apleistus, be šeimininkų likusius asilus. „Jei kartais esate toks aršus gyvūnų mylėtojas, kad manote, jog joti asilu 20 minučių iki kalnuose esančio XVI a. vienuolyno – baisus gyvulio kankinimas, tai pagalvokite iš naujo: ši ferma ir turistams siūloma pramoga yra būdas išsaugoti šių senųjų Kipro gyventojų populiaciją bei suteikti prieglobstį namų netekusiems gyvūnams, kurie yra bandos gyvuliai ir vieniems jiems išgyventi saloje sunku. Ir sykiu tai smagus būdas įdomiai parodyti Kipro asilus turistams, nes kai savo, atleiskite, sėdimąja pajusite, kaip anksčiau keliaudavo kipriečiai, ir tas magnetukas ant šaldytuvo namie su pavaizduotu asiliuku žiūrėsis kitaip“, - juokėsi P. Polycarpou.
Į fermą atvykstančios grupės raitomis joja į kalnuose esantį Sisi vienuolyną – šį XVI a. atstatytą kompleksą UNESCO įtraukė į pasaulio paveldo sąrašą. „Ela, Ela – taip paragintas asiliukas iš kalnų pargabens jus į fermą, kur lauks tradiciniai kipriečių šokiai ir dosniai nukrautas vaišių stalas. Ir jau tikrai nėra geresnio būdo pamatyti Kipro kalnus, nes ferma įsikūrusi kalnuose, ir kiek natūralesnio nei kurortiniuose vietose gyvenimo – pabūsite tiesiog kaime, o pakeliui pravažiuosite ir ne pro vieną tokį“, – sakė „Tez Tour“ atstovė I. Baublytė.
Ir nors apie asilus prikurta visokių mitų, jie nėra tokie probleminiai, kaip kad kartais yra vaizduojami. Asilas labai apdairus ir nuovokus gyvulys ir jei jis stovi, neina, vadinasi, priešais kelyje, greičiausiai, yra pavojus, kurio žmogus dar nemato. O daugelis vaizdžių posakių Kipre, susijusių su asilu, rodo teigiamą požiūrį į šį ilgaausį keturkojį: ari kaip asilas – suprask, esi darbštus, kantrus kaip asilas ir t. t.
Ar žinote, kad...
Asilės pienas iš visų naminių gyvulių pagal sudėtį yra artimiausias moters pienui.
Asilo akys išsidėstę taip, kad vienu metu jis gali matyti visas keturias savo kojas.
Asilas – ilgiausiai gyvenantis naminis gyvulys. Gyvena 30-50 metų, bet gali siekti ir 60 metų ribą.
