Mūsų poilsinis laivelis supasi Viduržemio jūros bangose ties Kipro krantais. Ant aukštos uolos plevėsuoja Jungtinių Tautų vėliava, greta – sargybos bokštelis. Tolumoje į jūrą tuščiomis akiduobėmis žvelgia dešimtys pakrantėje išsidėsčiusių daugiaaukščių viešbučių.
"Miestas vaiduoklis"
Taip Famagustą pirmą kartą prieš 31 metus pavadino švedų žurnalistas Janas Olofas Bengstonas, apsilankęs JT taikdarių, sudarytų iš Švedijos karių, batalione Famagustos uoste. Švedas, kuris turėjo galimybę iš stebėjimo bokštelio pažvelgti į prieš tris metus okupuotą miestą, rašė: „Asfaltas –suskilinėjęs nuo karštos saulės, o ant šaligatvių auga krūmai. Šiandien, 1997 m. rugsėjį, pusryčių stalai vis dar padengti, skalbiniai vis dar džiūsta, šviesos iki šiol dega. Famagusta yra miestas vaiduoklis“.
Tryliktame amžiuje prieš mūsų erą įkurtas ir kažkada buvęs turtingiausias Kipro miestas, šiuo metu jis yra visiškai tuščias. Miestas yra uždarytas, į jį niekas neįleidžiamas. 1974 m. turkams okupavus Famagustą, iš miesto pasitraukė apie 50 tūkst. gyventojų.
Iki turkų okupacijos, Famagusta buvo populiariausias Kipro kurortas. Čia buvo prabangiausi viešbučiai, populiariausi restoranai, geriausias paplūdimys. Po turkų invazijos į Kiprą, viskas čia apleista. Turkus tarptautinė bendruomenė ne kartą ragino Famagustą perduoti Jungtinių Tautų jurisdikcijon, tačiau šie raginimai liko be atsako.
Kodėl turkai miesto neišnaudoja savo reikmėms? „Jie Famagustą naudoja kaip kortą derybose dėl nepripažintos Šiaurės Kipro Respublikos statuso, – sako Kipro turizmo organizacijos atstovas Polys Polycarpou. – Jie sako, kad miestą Kiprui ar tarptautiniams stebėtojams perduoti gali per parą. Už tai reikalauja pripažinti ir įteisinti esamą padėtį Kipre. Kitaip tariant, tarptautiniu mastu pripažinti Šiaurės Kiprą“.
Turkų okupacija
Kryžkelėje tarp Europos ir Arabijos pusiasalio, Afrikos ir azijietiškos Turkijos dalies esantį Kiprą užkariauti bandė visi kaimynai. Galiausiai čia ilgam įsitvirtino turkai.
Per šimtus metų saloje susiformavo dvi didelės čia gyvenančios etninės bendruomenės – graikų ir turkų. 1878 m. Kiprą iš Turkijos nusipirko (sutartos sumos, beje, pirkėjai niekada taip ir nesumokėjo) britai ir sala tapo Didžiosios Britanijos kolonija.
1960 m. rugpjūčio 16 d., remiantis metais anksčiau Ciuriche (Šveicarija) ir Londone (Didžioji Britanija) pasiektais susitarimais tarp Graikijos, Turkijos ir Didžiosios Britanijos, Kiprui buvo suteikta nepriklausomybė. Britai pasiliko sau teisę Kipro teritorijoje išlaikyti dvi karines bazes.
1974 m. formaliu Turkijos invazijos į Kiprą pretekstu tapo pasikėsinimas į salos prezidentą. Nusikaltimą inicijavo Graikiją tuo metu valdžiusi karinė chunta, žinoma „juodųjų pulkininkų“ pavadinimu.
Mano uošvė padarė arbatos, susėdo visi kartu prie stalo ir verkė.Pasikėsinimas nepavyko, prezidentas saugiai pasiekė britų karinę bazę ir iš ten sraigtasparniu buvo išgabentas į Angliją. Graikiją valdęs režimas paskyrė laikinąją Kipro vyriausybę. 1974 m. liepos 20 d. Turkija, pasiteisinusi turkų bendruomenės apsauga, į salą pasiuntė milžiniškas karines pajėgas. Kipro kariuomenė buvo demoralizuota, kareiviai nežinojo, kam paklusti – teisėtam, tačiau iš šalies pabėgusiam prezidentui ar „juodųjų pulkininkų“ paskirtai laikinąjai vyriausybei. Tuo pasinaudoję turkai penkias dienas į salos gilumą stūmėsi beveik be pasipriešinimo.
Turkų invaziją stebėję žmonės iki šiol pasakoja istorijas apie žiaurų kareivių elgesį, žudynes, moterų prievartavimus jų vyrų akivaizdoje. Šiandien Kipre nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietęs šis karas. Pabėgėlių dalią patyrė apie 142 tūkst. šiaurinės Kipro dalies gyventojų. Iki šiol beveik pusantro tūkstančio žmonių yra laikomi dingusiais be žinios.
Netrukus po karinio konflikto pradžios Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas, paskui jį ir laikinoji Kipro valdžia, iš priverstinės emigracijos į salą grįžo prezidentas, kariaujančias puses atskyrė Jungtinių Tautų taikdariai – „žydrieji šalmai“. Jų, beje, tuo metu daug ir žuvo. Didžiausius nuostolius patyrė Austrija, iki šiol griežtai pasisakanti prieš Turkijos narystę Europos Sąjungoje. Pagrindinis motyvas – Turkijos nenoras spręsti „Kipro klausimo“.
„Austrai puikiai atsimena savo žuvusius karius, kurie galvas Kipre guldė 1974 metais“, – sako jau beveik dvidešimt metų Kipre gyvenantis išeivis iš Rusijos Fiodoras Lavrikovas.
2004 m. Kipro graikai atmetė Jungtinių Tautų parengtą susivienijimo planą, įvertinę jį kaip nepalankų šalies interesams. Kipro turkai šį planą didele balsų persvara patvirtino.
Kipro sostinė Nikosija išlieka vienintele sostine Europoje, kurią iki šiol skiria demarkacinė linija tarp dviejų konfliktuojančių pusių.
Sunkiai išsprendžiamas „Kipro klausimas“
Šiemet vasarį Kipre vykusiuose prezidento rinkimuose nugalėjo komunistas Dimitris Christofijas. Vienas pagrindinių jo rinkiminės kovos koziriu buvo salos suvienijimas.
Kontaktai su okupuota salos dalimi ir bandymai spręsti suvienijimo problemas įstrigo dar valdant ankstesniam prezidentui Tasui Papadopului. „Siūlau Kipro turkams ir jų lyderiams draugystę ir bendradarbiavimą. Raginu juos dirbti drauge su mumis dėl bendro žmonių labo tvyrant taikos atmosferai“, – sakė naujasis prezidentas iš karto po to, kai tik paaiškėjo rinkimų rezultatai.
Netrukus naujai išrinktam prezidentui paskambino Kipro turkų lyderis Mehmetas Ali Talatas, kuris D.Christofiją pasveikino su pergale ir sutarė dėl susitikimo. Kipriečius tai sužavėjo.
„Jis – komunistas, bet geras komunistas“, – nepraėjus nė pusmečiui po rinkimų „15min.lt“ žurnalistui tvirtino kipriečiai. Jie teigia, kad naujasis prezidentas savo darbais jau suteikė vilties dėl salos suvienijimo. Padalintų teritorijų gyventojai gali be didesnių problemų lankytis priešingoje demarkacinės linijos pusėje, šalys sutarė keistis turima informacija apie dingusių be žinios likimą.
F.Lavrikovas teigia, kad, po 34 metus trukusios turkų okupacijos, „Kipro klausimo“ sprendimas yra labai komplikuotas. „Nors aš irgi, kaip ir dauguma salos gyventojų, manau, kad problemos sprendimas yra, tik jį reikia surasti“, – sako rusas.
Jie sako, kad miestą Kiprui ar tarptautiniams stebėtojams perduoti gali per parą. Už tai reikalauja pripažinti ir įteisinti esamą padėtį Kipre. Kitaip tariant, tarptautiniu mastu pripažinti Šiaurės Kiprą.Pasak F.Lavrikovo, visų pirma reikia politinių sprendimų. O jau vėliau teks spręsti daugybę socialinių, turto grąžinimo klausimų. Tie kipro turkai, kurie daugiau kaip prieš trisdešimt metų pasitraukė į šiaurę, iki šiol yra laikomi šalies piliečiais, jiems paliktos visos piliečio teisės, taip pat ir teisė į mokslą, medicinos aptarnavimą ir pan.
„Tačiau ką daryti su kolonistais. Per šį laiką į šiaurinę dalį persikėlė ar po tarnybos kariuomenėje pasiliko gyventi daugiau kaip 100 tūkstančių asmenų iš Turkijos, jie sukūrė šeimas su Kipro piliečiais, jų vaikai čia užaugo. Koks bus jų statusas susivienijusiame Kipre? Kas mokės už jų socialinę, sveikatos apsaugą? Klausimų daug, o atsakymų nėra“, – sako rusas.
Pasak F.Lavrikovo, turto grąžinimo klausimus ir galimas problemas geriausiai iliustruoja jo uošvienės istorija. „Kipre yra įkurta speciali institucija, prižiūrinti į šiaurinę dalį pasitraukusių turkų turtą. Jų namuose leista gyventi Kipro graikams, pabėgusiems iš šiaurinės dalies. Mano uošvienė kaip tik ir gyvena viename iš tokių namų. Pernai jai į duris netikėtai paskambino pagyvenusių turkų pora – buvę namo šeimininkai. Jie pasivaikščiojo, pažiūrėjo, kaip atrodo namai, rado daiktus ir baldus, kuriuos paliko prieš 34 metus. Tai juos labai sujaudino. Mano uošvė padarė arbatos, susėdo kartu prie stalo ir verkė. Salai susivienijus, šiuos namus reikės grąžinti šeimininkams. O kur dėtis mano uošvei? Jos namus šiaurėje sugriauti, jų nebėra. Tokių istorijų Kipre – tūkstančiai“, – pasakojo F.Lavrikovas.
Kariškiams naudinga situacija
„Ši situacija naudinga tik turkų kariškiams“, – tvirtina iš pabėgėlių šeimos kilęs P.Polycarpou. Jam buvo treji, kai šeima iš šiaurinės Kipro dalies buvo priversta sprukti nuo turkų. „Skirtingose salos pusėse gyvenantys Kipro graikai ir turkai nesipyksta. Aš irgi turiu daug draugų turkų ir mes puikiai sugyvename. Per karą nukentėjo visi, žmonės nori gyventi ramiai. To nesupranta tik kariškiai. Mes iš karto jaučiame, kada Turkijoje kyla vidinių problemų. Nereikia net klausytis žinių. Jei palei demarkacinę liniją pradeda važinėti turkų karinės kolonos, jei prasideda turkų karinės galios demonstravimas, reiškia, kad pas juos šalyje iškilo kažkokių rimtų problemų“.
Su P.Polycarpou kalbamės Deryneia miesto pakraštyje. Iš čia kaip ant delno matosi Famagusta, turkų karių bokšteliai, demarkacinė linija, Juntinių Tautų postai, bombų išmuštos duobės.
Čia pat ir stulpas, ant kurio plėvėsuoja Turkijos vėliava. Prieš kelerius metus įsiaudrinęs Deryneia miesto jaunimas patraukė į Famagustos pusę. Kelią jiems pastojo turkai. Kilo riaušės. Vienas jaunuolis įsliuogė į stulpą ir pabandė Turkijos vėliavą pakeisti Kipro vėliava. Vaikinas buvo sušaudytas tiesiog stulpo viršuje.
Šiemet Europos žmogaus teisių teismas žuvusio jaunuolio tėvams iš Turkijos priteisė kompensaciją.
Bus daugiau
