Mūsų dienomis Kipre gyvena maždaug tiek pat žmonių, kiek ir Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tačiau beveik trys milijonai salą aplankančių turistų per metus Kiprui suteikia nuo 20 iki 30 procentų nacionalinių pajamų.
Kas traukia turistus į Kiprą? Patys kipriečiai mėgsta kartoti, kad kiekvienas atvykėlis saloje sau suras užsiėmimą, atitinkantį jo norus ir poreikius. Ieškantys istorinių paminklų, čia galės savo akimis apžiūrėti Antikos laikus menančius griuvėsius. Linksmybių mėgėjai galės per naktį siautėti trankių barų ir klubų šviesose. Aktyvų poilsį pripažįstantys žmonės galės keliauti po kalnus ar mėgautis vandens pramogomis. Ieškantys darbo, galės jį rasti jau po pusdienio paieškų. Norintys susituokti, čia laukiami išskėstomis rankomis.
Pridėkime dar tai, kad dauguma turistinių zonų išdėstyta Viduržemio jūros pakrantėje, saloje daugiau kaip 300 dienų per metus šviečia saulė, viešbučius visi gali pasirinkti pagal poreikius ir kišenę, o gastronomijos stebuklai patenkins net ir išrankiausius gurmanus. Palanki mokesčių politika persikelti į salą vilioja ir daugybę pensininkų iš kitų šalių.
Gyvenimas saloje
Pagrindinę salos gyventojų dalį sudaro Kipro graikai. Saloje gyvena ir didelė turkų bendruomenė, tačiau, 1974 m. Turkijai okupavus dalį Kipro, jie pasitraukė į šiaurę.
Daugelį Kipro gyvenimo sričių iki šiol lemia ir reguliuoja iki nepriklausomybės paskelbimo valdžiusių britų palikimas. Beveik visi Kipro gyventojai kalba angliškai, automobiliai čia važiuoja kairiąja kelio puse. Kartais tai sukelia nepatogumų vietos gyventojams, kai kelyje tenka susidurti su automobilius išsinuomojusiais turistais, nepratusiais prie britiškų vairavimo ypatumų. Todėl visų nuomojamų automobilių numeriai Kipre yra raudoni, jau iš tolo įspėjantys, kad prie vairo sėdi užsienietis.
Kipras priklauso Europos Sąjungai, tačiau prie Šengeno erdvės sala kol kas neprisijungė. Nuo šių metų pradžios vienintelė valiuta, kuria galima atsiskaityti – euras.
Kipro gyventojai mėgsta švęsti. Saloje organizuojama daugybė švenčių ir festivalių – vandens šventė, teatro festivalis, Limasolio mieste rudens pradžioje kasmet net dešimt dienų vyksta vyno šventė. Įdomu tai, kad įėjimas į šventę kainuoja labai simboliškai, o iš jos vyno išsinešti leidžiama tiek, kiek žmogus įstengia panešti. Taip vyndariai atlaisvina rūsius šviežiam vynui. Kipriečiai teigia, kad šioje šventėje vyno gerti irgi galima tiek, kiek norisi, tačiau girtų čia niekada nesimato.
Prasidėjus turizmo sezonui, į salą pradeda plūsti darbo ieškantys žmonės iš visos Europos. Vietos gyventojai tvirtina, kad saloje labai trūksta aptarnaujančiojo personalo daugelyje turizmo sričių, tad darbą atvykėliai gali susirasti per pusdienį.
Didžiausią dalį atvykstančių ilsėtis į Kiprą sudaro britai ir rusai. Kasmet vis daugiau britų ir rusų keliasi į salą visam laikui. Rusų bendruomenė taip sparčiai auga, kad, pavyzdžiui, antrame pagal dydį salos mieste Limasolyje jie jau sudaro trečdalį visų gyventojų. Rusiškos iškabos prie parduotuvių, skelbimai laikraščiuose ar reklaminiai bukletai šia kalba Kipre jau nieko seniai nebestebina.
Istorijos paveldas
Kipras yra vieta, kurioje nuolat maišėsi skirtingos kultūros, skirtingos civilizacijos. Visų jų pėdsakų galima rasti ir šiandien. Bene daugiausiai jų yra jūros pakrantėje įsikūrusioje, pirmojoje Kipro sostinėje Pafos. Vėliau sostinė buvo iškelta į Famagustą (šiais laikais tai miestas vaiduoklis, likęs turkų okupuotoje teritorijoje).
Šiandien Pafos – tai ketvirtas pagal dydį Kipro miestas. Jame gyvena maždaug 50 tūkst. gyventojų. Lietuviai didžiuojasi, kad į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis, tačiau iki Pafos vilniečiams dar toli. UNESCO į savo paveldo sąrašą įtraukė visą miestą.
Beveik pačiame Pafos centre didžiulę teritoriją užima atkasto senovės miesto likučiai. Prieš daugelį dešimtmečių pirmieji šioje vietoje pradėję darbuotis lenkų archeologai, čia dirba iki šiol.
Neįkainojamos medžiagos mokslininkams suteikia ir miesto pakraštyje įsikūręs vadinamas „Karališkasis kapinynas". Tai vieta, kurioje galima patiems apžiūrėti tūkstantmečius menančias kapavietes.
Vos 16 km nuo Pafos nutolęs kaimelis Kouklia gal niekuo ir neišsiskirtų iš kitų salos kaimelių, tačiau jo pakraštyje išlikę didžiulės Afroditės šventyklos likučiai kasmet sutraukia tūkstančius turistų. Net šimtą įvairiausių patalpų turėjusios šventyklos, kurioje lankydavosi viso Viduržemio jūros regiono maldininkai, o apeigos baigdavosi masinėmis orgijomis, gyvavimas nutrūko prieš kelis šimtus metų per galingą žemės drebėjimą.
Važiuojant per Kiprą, visur galima aptiktų atkastų, Antikos laikus menančių miestų, iki šiol tebeveikiančių senovinių vienuolynų ar tūkstantmečius skaičiuojančių bažnyčių. Čia gausu įvairiausių muziejų.
Greta įdomiausių Antikos paminklų galima paminėti Kuriono miesto griuvėsius. Šis miestas, kuris visai neseniai surastas, yra britų karinės bazės teritorijoje.
Didžioji Britanija, XX a. viduryje suteikusi Kiprui nepriklausomybę, pasiliko sau teisę saloje išlaikyti karinę bazę, kuri užima milžinišką plotą. Bazės ribose atsidūrė ir Kurionas. Šiandien patekti į jį gali visi norintieji.
Istorijos mėgėjus traukia net miestelis Agia Napa (tariasi Aija Napa – red past.). Šiandien čia įsikūręs jaunimo pasilinksminimo centras, todėl triukšmas, muzika, šokiai nenurimsta visą naktį.
Tačiau Agia Napoje esantis vienuolynas traukia ne vieną viduramžių gerbėją. Itališko renesanso stiliaus pastatas iš tolo atrodo tarsi tvirtovė. Legenda pasakoja, kad vienuolyną tokį, koks jis yra dabar, apie 1500 m. e. m. pastatė dama iš Famagustos.
Moteris pabėgo nuo savo turtingos šeimos, norėjusios ją ištekinti už nemylimo vyriškio. Mergina rado prieglobstį senoviniame vienuolyne, o gavusi palikimą jį pastatė tokį, kokį matome šiandien.
Naktinės pramogos
Tačiau Agia Napa visų pirma asocijuojasi ne su senoviniu vienuolynu, o su per naktį nerimstančiomis linksmybėmis. „It's not time to be lazy. It's time to get crazy", – skelbia užrašas viename iš Agia Napos naktinių barų.
Agia Napos suklestėjimas tiesiogiai susijęs su ypač skausmingais Kiprui įvykiais. Vos už keliolikos kilometrų nuo šio kaimelio yra įsikūręs Famagustos miestas. Iki 1974 m. tai buvo klestintis kurortas, poilsiautojus ypač traukęs net 11 km Viduržemio jūros pakrante besidriekiančiais smėlio paplūdimiais.
1974 m. turkams į Kiprą įvedus savo kariuomenę, Famagusta liko okupuotoje šalies dalyje, o poilsiautojai greitai pastebėjo Agia Napą. Iki tol niekam nežinomas žvejų kaimelis pradėjo sparčiai augti. Kartu su kitais turistais į kaimelį traukė ir daug jaunimo, tačiau pašėlti vakare jaunuoliai neturėjo kur. Jie tiesiog rinkdavosi jau miesteliu tapusio Agia Napos centre esančiame parkelyje, kur atsinešdavo savo magnetolas ir šokdavo.
Tuo metu greta esančiose gatvelėse tebuvo devynios veikiančios kavinės. Parkelyje rinkdavosi po kelis šimtus, kartais net ir tūkstančius jaunuolių...
Naktiniai jaunimo pasilinksminimai iš miestelio centro į priemiesčius greitai išvijo vietos gyventojus. O verslininkai čia ėmė steigti klubus, restoranus, buvo pradėtos įrenginėti šokių aikštelės, barai pradėjo pageidauti ir skatinti lankytojų šokius ant barų ir stalų. Šiandien Agia Napa trumpam nurimsta tik paryčiais.
Gamta
Patys Kipro gyventojai tvirtina, kad jų klimatas yra švelnus ir palankus turistams. Tačiau vasarą beveik visada oro temperatūra čia viršija 30 laipsnių. Karštį ištverti visada padeda greta esanti jūra.
Kipre lyja tik kelias dienas per metus. Šiemet salos gyventojai yra priversti ypač taupyti vandenį, nes natūralios jo saugyklos užsipildė tik pusiau. Pastarąjį kartą Kipre lijo pernai lapkritį ir tik vieną dieną.
Antra vertus, salos klimatas yra labai palankus žemės ūkiui. Derlių ūkininkai čia renka ištisus metus. Bulvių derlius Kipre nuimamas tris kartus per metus, apelsinų derlius renkamas du kartus. Citrinmedžiai ištisus metus žydi ir duoda derlių. Žiedai visada greta vaisių, jie keičia vieni kitus.
Kipre gausios ir cukranendrių plantacijos. 13–15 amžiuose mažytis Kipras cukrumi aprūpindavo visą Europą. Šalies cukraus verslas smuko tada, kai Kolumbas atrado Ameriką. Važiuojant per Kiprą, į akis krenta ir didžiulės bananmedžių plantacijos.
Salos gyventojai dažnai giriasi, kad Kipras – tai vienintelė vieta pasaulyje, kur iš ryto gali slidinėti kalnuose, o per pietus – kaitintis saulėje ir maudytis jūroje. Sniegas Trodos kalnuose laikosi iki pat kovo pabaigos.
Trodos kalnuose įsikūrę senoviniai kaimeliai su siauromis, kartais net niekur nevedančiomis gatvelėmis. Šiuose kaimeliuose prie kavinukių saulėje šildosi vyriškiai, mielai bendraujantys su turistais.
Beje, labai dažnai kaimeliuose būna po dvi kavinukes. Vienose renkasi kairiųjų politinių pažiūrų vyriškiai, kitose – dešiniųjų. Net futbolo komandos čia skirstomos, remiantis politiniu principu.
Važiuojant kalnais, į akis krinta vynuogynai, alyvuogių giraitės. Miškų Kipre liko nedaug, o tai, kas liko, karštomis vasaromis kelią didžiulį galvos skausmą vietos ugniagesiams. Pernai kalnuose siautę gaisrai suniokojo didžiulius miško ploto. Todėl orui kaistant, kariškių sraigtasparniai nuolat patruliuoja virš miškų ir yra pasiruošę bet kada pradėti gesinimo dairbus.
Kipriečiai turistams mielai rodo tarp Pafos ir Afrikos savanos kraštovaizdį primenančią vietą, vadinamą Lara, kurioje yra retų jūros vėžlių (lotyniškas pavadinimas – Caretta Caretta – red. past.) nerštavietė. Jei turistai čia mielai vežami dienomis, tai naktį greta šios vietos draudžiamas net automobilių eismas. Salos gyventojai teigia, kad tik iš kiaušinių išsiritę vėžliukai kelią iki jūros randa pagal mėnulį ir jo atspindžių paliktą šviesų taką jūros paviršiuje. Pro šalį važiuojančių automobilių šviesos sutrikdo vėžliukų orientaciją ir šie, pasukę tolyn nuo jūros, žūsta.
Bus daugiau
