Tūkstančio ežerų šalis
Kirgiziją tikrai galima tituluoti ežerų kraštu ir ne bet kokių – čia tyvuliuojantys ežerai dažnai susidaro iš subėgančių kalnų upelių, tad vanduo be galo skaidrus ir švarus.
Tačiau būtent dėl to jis vėsus. Maudynių sezonas tebūna vos keli mėnesiai, bet net ir tuomet pliuškentis per ilgai nesinori. Neretas ežeras plyti kelių kilometrų aukštyje, apsuptas snieguotų kalnų viršūnių.
Keliaujant iki šių, dažnai it iš paveikslėlio atrodančių, vandens telkinių tenka kopti kelias valandas ar net kelias dienas per žalius slėnius ir kalnus.
Nors kiekvienas sutiktas kirgizas tuoj pasiteirauja, ar buvome prie Issyk-Kul – žydro it safyras – ežero, kuris savo dydžiu veikiau primena nedidelę jūrą, tačiau mūsų pagyros skrieja šalies vakaruose esančiam Sary-Chelek.
Kirgiziškai reiškiantis geltoną kibirą šis ežeras tikrai mus atgaivino savo itin vėsiu vandeniu. Nuplaukę keliasdešimt metrų nuo kranto, nustėrome, kai žvilgterėję žemyn ežero dugne pamatėme savo šešėlius – vanduo skaidrutėlis.
O kur dar horizonte bebaltuojančios kalnų viršūnės bei ežero viduryje paslaptingai žemės gelmėse pradingstanti upė. Jausmas nepakartojamas.
Kirgiziškas šampanas
Slėniuose pavasarį ir vasarą pridygsta tradicinių kirgiziškų palapinių, jurtų, o šalimais ganosi arklių kaimenės. Ne kartą girdėjome vietinius pusiau juokais sakant, kad Kirgizijoje arklių yra daugiau nei žmonių.
Jurtų šeimininkai mus noriai kviesdavosi į vidų: „Davai kymyz!“ (liet. Eime kumyso).
Kumysas – legendinis kirgizų gėrimas, gaminamas raugiant kumelės pieną. Ilgai rauginant kumysą susidaro natūralus alkoholis ir gėrimas gali turėti tiek laipsnių, kiek lengvas vynas.
„Tai – kirgiziškas šampanas“, – juokauja mus juo vaišinęs ūkininkas.
Šis labai specifinio skonio gėrimas tikrai ne kiekvienam – kelis kartus tenka jį gurkšnoti tik iš mandagumo.
Taip pat prie kumyso patiekiami balti kurut kamuoliukai – iš rūgščios varškės ir druskos sususukti rutuliukai, ilgai džiovinami saulėje, kol tampa kieti.
Tai – ypač mėgstamas užkandis, kurį, mūsų nuostabai, matome graužiančius ir visiškus pyplius.
Ne kartą girdėjome vietinius pusiau juokais sakant, kad Kirgizijoje arklių yra daugiau nei žmonių.
Kirgizijos jurtomis nusėtų žalių slėnių vaizdai giliai įsirėžė į atmintį, o sutiktų žmonių svetingumas tebestebina.
Taip pat atmintyje išlieka matytas kontrastas – nors Biškeke galima atsigaivinti šalta Latte kava, o gatvėmis šmėžuoja trumpi sijonai, miesteliai ir kaimai dar be galo konservatyvūs.
Po Kirgizijoje praleisto pusantro mėnesio patraukėme į kaimyninę Tadžikiją ir net nenutuokėme, kad ten teks dvi dienas praleisti „niekeno žemėje“, kad tapsime tadžikiškų vestuvių dalimi bei nakvosime vietinio mafijozo namuose. Bet apie tai kitą kartą.
