Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
O ten – tyvuliuoja vingiuotais krantais pasidabinęs ledyninės kilmės Kurėnų ežeras. Dėl savo dydžio, įlankų ir salos šis vandens telkinys žmones viliojo jau seniausiais laikais. Manoma, kad šalia jo buvo baltų šventvietė – alkas. Ežero saloje prieš daugiau nei trisdešimt metų aptikti archeologiniai radiniai: peilio rankenos dalis, žiestų puodų šukės.
Nors Kurėnų ežeras ir žavi savo užliūliuojančiu vandens šokiu, čia vykau apžiūrėti visai kitą objektą – rodos, visų užmirštą šiaurinėje pakrantėje stūksantį Kurėnų dvarą.
Kurėnų dvaro sodybos teritorija užima net keliolikos hektarų plotą, kuriame teberymo vienaaukščiai rūmai su centre įkomponuotu raudonų plytų dviaukščiu bokštu, taip pat stovi klėtis bei jaujos ir tvarto likučiai. Užklydėlius link rūmų nulydi liepų alėja, o kai kur šakas brazdina įspūdingo stoto ąžuolai. Būdama ten, stebėjausi šių medžių tvirtybe ir amžiumi. Prieš juos nublanksta net mūrinės sienos.
Dabartinė Kurėnų dvaro sodyba buvo pradėta kurti XIX a. pradžioje, tačiau prieš tai egzistavo ir ankstesnė dvarvietė. Pirmasis žinomas Kurėnų dvaro savininkas – Trakų vaivadijos taurininkas Andrius Gintautas, kuris 1783 m. sodybą pardavė Jonui ir Pranciškai Kozakovskiams iš Lydos.
Turbūt pati garsiausia Kozakovskių giminės atstovė, kilusi iš Kurėnų dvaro, buvo tautinio atgimimo puoselėtoja, knygnešių rėmėja – Ona Kazakauskaitė-Vileišienė. Galbūt, dvaro rūmų kambariuose išlikusios durys mena ir josios rankas.
Jei neanalizuojant dabartinių laikų pasekmių, Kurėnų dvaras labiausiai nukentėjo per II-ąjį pasaulinį karą. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio mechanizacijos mokykla.
Nesunku suprasti liūdną atokių dvarų likimą, o Kurėnų dvarui net ir nuostabi vieta vis dar neprišaukia aušros.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
