Gauruočių repečkojų anekdotai
„Išgirdome kažkokį keistą triukšmą, lyg kas nekantriai raustųsi po daiktus. Iš pradžių pagalvojome, gal tai jūs patamsyje kažko ieškote savo motociklų bagažuose, bet triukšmas nesiliovė, taigi išlindau iš palapinės lauk, pašviečiau žibintuvėliu ir… per tris metrus nuo savęs išvydau didžiulį juodajį lokį, kuris mėgino įsigauti į tavo balnakrepšį“, – entuziastingai pasakojo stovyklavietės kaimynas.
Pasak jo, išvydęs žibinto šviesą, didysis gauruotis filosofiškai nusižiovavo ir tingiai nuropojo atgal į girią.
„Po velnių, žinau, kad Kolorade yra juodųjų lokių, bet aš gyvenime nebuvau mates jų gamtoje, o čia še tau…per trejetą metrų!“ – susijaudinimo neslėpė mano balnakrepšį iš repečkojo nagų išgelbėjęs motobrolis.
„Manau, mes ryte persikelsim į rąstų namelį – nuotykių man jau užtenka“, – pridūrė jis.
Kolorado Urėjaus miestelio stovyklavietės darbuotojai dėl lokių vizitų mus buvo perspėję. Pasak jų, juodosios meškutės be galo smalsios ir visai nebijo žmonių, tad stovyklautojų lauke ar palapinėse paliktas maistas dažnai tampa lokių skanėstais.
Pareigingai palikę maišelį su obuoliais, riešutų sviestu ir sumuštiniais stovyklavietės administracijai, kuri nakčiai svečių maistą užrakindavo šaldytuvuose, lokius visai išmetėme iš galvos. Tačiau, pasirodo, balnakrepšio dugne buvau pamiršusi galiuką šviežio agurko, o juodųjų lokių uoslė itin jautri, taigi vidurnaktį mus aplankęs gauruotis taikėsi nugvelbti niekuo dėtą agurkėlį.
„Priešingai populiariai nuomonei, lokiai nėra vien mėsėdžiai ir noriai minta uogomis, žolėmis ir kitais vegetariškais skanėstais. O dabar, rudenį, lokiai stengiasi prisikimšti pilvus žiemos miego metui, taigi net nekaltas žalias agurkas jiems, matyt, pasirodė vertas dėmesio“, – šypsenos neslėpė stovyklavietės darbuotoja Dolores Erby, mums papasakojus apie naktinį repečkojo vizitą.
Girtuoklis Pūkuotukas
Juodieji lokiai paprastai nekelia jokio pavojaus – tol, kol nejaučia grėsmės savo jaunikliams ir kol žmonės nepamiršta paslėpti skanėstų.
„Dažniausiai istorijos apie žmonių susidūrimus su juodaisiais lokiais baigiasi juoku. Pavyzdžiui, mūsų stovyklavietę šią vasarą dažnai lankydavo mama lokė su dviem mažais lokiukais. Nors visuomet perspėjame stovyklautojus nepastoti jai kelio, neerzinti, nešerti ir nemėginti paglostyti meškiukų – kad ir kokie jie mieli, mama lokė jūsų intencijas gali interpretuoti savaip – tačiau būna, kad žmonės tiesiog neklauso.
Štai prieš kelias savaites lokė su lokiukais ankstyvą rytą „patruliavo“ taku, juosiančiu stovyklą; iš didelio kemperio išskubėję žmonės puolė juos fotografuoti.
Lokė, surijusi rytinę kiaušinienę ir spirgučius, ėmėsi rausti lentynas ir kitus baldus, ieškodama paslėptų skanėstų.
Tačiau kol jie krapštėsi su kameromis, visi trys repečkojai apėjo kemperį iš kitos pusės, sulipo į vidų ir sudorojo stovyklautojų pusryčius. Nustėrusiems kemperio savininkams beliko laukti, kol lokė su lokiukais paliks jų namelį ant ratų, ir skambinti draudimo kompanijai – iš jų kemperio interjero teliko galingų nagų sudraskyta betvarkė. Lokė, surijusi rytinę kiaušinienę ir spirgučius, ėmėsi rausti lentynas ir kitus baldus, ieškodama paslėptų skanėstų.
O štai prieš keletą metų juodasis lokys aptiko lauke paliktą nešiojamąjį šaldytuvėlį, išsikrapštė dvidešimt keturias alaus skardines ir beveik visas jas išmaukė – paryčiais radome jį be sąmonės. Teko kviesti gyvūnų kontrolės tarnybą – jie lokį išgabeno blaivytis atgal į mišką“, – juokėsi Dolores.
Lokys – ne žaislas
Vis dėlto juodasis lokys, kad ir koks komiškas, draugiškas ir taikus, yra didžiulis laukinis gyvūnas, kuris gali tapti be galo pavojingas. JAV mirtinų juodųjų lokių atakų pasitaiko itin nedaug: dažniau žmonių susidūrimai su lokiais mirtinai baigiasi tik tuomet, jei gauruotis būna grizlių arba poliarinių lokių rūšių atstovas.
„Vis dėlto net juodasis lokys gali susigundyti žmogiška vakarienės idėja. Tiesa, mirtinų juodųjų lokių atakų pasitaiko tik Aliaskoje ir šiaurinėse Kanados provincijose, paprastai – pavasarį, kai lokiai būna išbadėję po žiemos miego, ir paprastai itin atokiose vietovėse, kur jie būna nematę žmonių. Čia, Uoliniuose Kalnuose, juodieji lokiai paprastai tik pridirba išdaigų“, – pasakoja Johnas Velsas, Urėjaus miestelio kalnų žygių gidas.
„Net mano septynmetė dukra gali be vargo nubaidyti suaugusį juodąjį lokį – pasitaiko, kad jie kartais užklysta iki pat mūsų verandos ar šniukštinėja maisto likučių tarp šiukšlių. Staiga pamačius juodajį lokį, užtenka piktai riktelti, ir jie paprastai kaipmat nucimpina šalin“, – sako John‘as.
Anot statistikos, iš 750,000 Šiaurės Amerikos juodųjų lokių per metus žmogų užpuola vos vienas, o iš 16,000 žmonių bent vienas tampa žudiku – taigi net Uoliniuose Kalnuose, Aliaskoje ir Kanadoje tikimybė žūti nuo juodojo lokio letenos yra kur kas mažesnė nei nuo dvikojo žudiko rankos.
Grizliai ir poliariniai lokiai – visai kas kita.
„Juodieji lokiai buvo pratę saugotis didesnių plėšrūnų nei jie patys – kardadančių tigrų, kalnų liūtų ir didžiulių vilkų. Visi šie gyvūnai išnyko tik maždaug prieš 12,000 metų, taigi šiandieniai juodieji lokiai, kaip ir jų protėviai, linkę pirmiausia bėgti, o tik tuomet aiškintis, kas yra kas.
Grizliai ir poliarinės meškos yra kur kas didesni ir pavojingesni. Šie lokiai labiau linkę pirma pulti, o tik tuomet domėtis, ar ataka buvo išprovokuota“, – skelbia Šiaurės Amerikos Lokių Centras (angl. North America Bear Center).
Pasak vietinių Uolinių Kalnų gyventojų, susidūrus su grizliu derėtų stengtis kuo greičiau pasišalinti ir jokiu būdu gyvūno neprovokuoti. O jei užtikote juodąjį smaližių, tiek vietiniai, tiek profesionalūs gamtosaugininkai rekomenduoja šiuos gynybos būdus:
-
Jei turite „lokio purškalą“ (angl. bear spray) – JAV ir Kanadoje stovyklavimo įrangos, žvejybos ir ginklų parduotuvėse parduodamą pipirinį purkštuvą – užteks tiesiog dosniai papurkšti kapsakaino prisotintų dujų lokiui į snukį, ir bjauraus skonio bei kvapo pipirai repečkojį nubaidys.
-
Neturite su savimi nieko? Pakelkite į viršų rankas, kad atrodytumėte kuo didesni, ir piktai aprėkite Pūkuotuką – juodieji lokiai nesunkiai išsigąsta.
-
Bet kokį maistą slėpkite tam skirtose metalo slėptuvėse stovyklavietėse. Jei stovyklaujate savarankiškai, geriausia paruošti ir suvalgyti maistą bent per šimtą metrų nuo savo palapinės, o maisto likučius užkelti į medį ir kruopščiai išplauti indus. Lokiai turi nepaprastai jautrią uoslę, taigi jei paliksite palapinėje obuolio graužtuką – ar, kaip rodo mano pavyzdys, agurką – greičiausiai sulauksite nekviestų naktinių svečių.
-
Nepalikite pravirų automobilio langų – užkišę už plyšio nagus, juodieji lokiai dažnai išlupa automobilių langus, užuodę maistą.
-
Niekuomet neužstokite kelio lokei su lokiukais. Nors šie gauruočiai paprastai tėra tik smalsūs bailiai, motinystės instinktas juos gali paversti negailestingais plėšrūnais.
