Maždaug Nemenčinės dydžio Moabo miestukas, įsikūręs šalia Kolorado upės, garsėja „nuotykių turizmu“: čia – kanojų, žygių pėsčiomis, motociklininkų, džipų entuziastų, laipiotojų uolomis ir kalnų dviratininkų rojus. Ryškiai raudonos Moabo dykumos arkos, keistų formų uolos, Afriką primenantis raudonas smėlis ir urano kasyklų palikti ryškiai mėlyni druskos ežerėliai kasmet į Moabą sutraukia begales keliautojų iš viso pasaulio.
Kokias paslaptis slepia Moabo kanjonai?
Moabo istorija – tokia pat marga, kaip ir visas Laukinių Vakarų paveldas: apylinkės uolynuose antropologai aptiko petroglifų, vaizduojančių mamutus, o vėliau šį Jutos užkampį apgyvendino indėnai. Čia kadaise siautėjo Butchas Cassidy ir jo „Pašėlusi gauja“ (angl. The Wild Bunch) – Moabo kanjonų raizgalynė jiems tapo puikia slaptaviete. Populiari Moabo užkandinė, „Jailhouse Cafe“, devynioliktame amžiuje buvo kuo tikriausias kalėjimas, prižiūrimas miestelio šerifo.
Antrojo pasaulinio karo metu Moabe veikė stovykla, kur buvo kalinami japonų kilmės amerikiečiai, o po 1950-ųjų Moabe suklestėjo urano kasyklos. Virš Arkų nacionalinio parko (Arches National Park) po šiai dienai neleidžiama skraidyti lėktuvais, mat baiminamasi, jog vibracija gali pažeisti trapias keistųjų uolų struktūras.
Matomas net iš kosmoso
Tačiau vienas mįslingiausių Moabo uolų darinių – Upheaval Dome, beveik penketo kilometrų pločio krateris, matomas net iš kosmoso. Kraterio viduryje stūkso kūgio formos druskos kalva, o aplink ją, tarsi sustingę žemėje, raibuliuoja uolų ratilai. Mokslininkai iki šiol suka galvas, kaip šis keistas, unikalus visame pasaulyje darinys galėjo atsirasti Jutos dykumoje. Viena populiariausių teorijų – už Upheaval Dome atsiradimą atsakingas neklaužada meteoritas, trenkęsis į Jutą maždaug prieš šešiasdešimt milijonų metų.
Liežuvautojų uola
Nacionalinis Arkų parkas Jutoje – vienas lankomiausių visose JAV: čia kasmet apsilanko per milijoną turistų. Daugiau kaip 2000 arkų, bokštų ir katedrų kupolus primenančių uolų darinių čia dalijasi vieta po saule su druskos ežerais, raudonu dykumos smėliu ir akinamai mėlynu Jutos dangumi. Šios nepaprastos uolų formos – tai Jutoje kadaise tyvuliavusios jūros vandens darbas: išgaravus vandeniui, užsilikę druskos klodai iki šiol aktyviai formuoja uolų ir akmenų konstrukcijas.
Kiekviena arka čia turi savitą pavadinimą, mat parko taisyklėse numatyta, jog arką gali kaip tik užsinorėjęs pavadinti jos atradėjas. Kai kurių arkų pavadinimai tiesiog nusako jų išvaizdą – Plonoji Arka, Panoramos Arka, Balansuojanti Uola, – tačiau kai kurie vardai kelia šypseną: Vargonai, Trijų Liežuvautojų Uola, Babelio Bokštas ir Avių Akmuo išduoda žaismingą jų atradėjų vaizduotę.
Tačiau arkos čia nestovi amžinai: erozija, vėjai ir laikas nugriauna net įspūdingiausias arkas. Paskutinė didžioji arka čia įgriuvo 2008 metais; aplinkosaugininkai neabejoja, kad anksčiau ar vėliau panašus likimas ištiks ir kitus uolų darinius.
Motociklininkų Meka
Nors motociklų eismas itin ribojamas Arkų parke, visai šalia Moabo driekiasi Shafer Trail – žvyro ir smėlio keliukas, vingiuojantis žemyn į kanjoną ir virstantis uolingu taku kanjono dugne. Šis kelias – vienas mėgstamiausių tarp motociklų mėgėjų, mat kvapą gniaužiančius vaizdus čia papildo azartas lėkti bekele. Tiesa, Šeferio kanjono kelias laikomas vienu pavojingesnių, nes čia neegzistuoja jokios apsauginės tvorelės, o tiems, kas pamiršo apsirūpinti vandens atsargomis, kanjono dugne bus riesta – vasarą karštis čia gali siekti net 40 laipsnių. Beje, būtent čia buvo filmuota finalinė „Thelma and Louise“ filmo scena, kur pagrindinių herojų – Telmos ir Luisos – automobilis sustingsta ore.
Kitas įspūdingo grožio kelias, prasidedantis Šeferio kanjone – tai Baltojo Krašto kelias (angl. White Rim Road), uolų, žvyro ir smėlio takas, vingiuojantis kanjono kraštu.
Apie 150 kilometrų ilgio kelias – ištvermės ir įgūdžių išbandymas net labiau patyrusiems bekelės mėgėjams: stačios įkalnės, dėl potvynių pakilę upeliai pavasarį, spiginanti saulė ir karštis vasarą bei nenuspėjamos uolų nuošliaužos – Baltojo Krašto kelio kasdienybė, tad norintiems čia išbandyti jėgas reiktų rimtai pasiruošti.
Galiausiai, Šeferio kanjonas slepia Potašo kasyklos kelią – siaurutį vieškelį, vingiuojantį tarp raudonų smėlynų. Šis keliukas kartais virsta uoliniais laiptais, bėga per išdžiūvusių upeliūkščių vagas arba dingsta klampiame smėlyje, taigi dideliems, sunkiems motociklams čia bus vargo: lengvesni, bekelei skirti „žirgai“ Potašui veikiausiai tinkami labiau.
