Vudu visuomet buvo svarbi Naujojo Orleano kultūros dalis. Aštuonioliktojo amžiaus pradžioje, kai pelkių Paryžiumi pravardžiuojamas miestas tik kūrėsi, vudu paslapčiomis praktikavo tenykščiai juodieji plantacijų vergai, kreolai darbininkai ir vėliau – laisvi afrikiečiai. Su laiku vudu magija tapo neatskiriama Naujojo Orleano dalimi.
Vudu karalienės
Pasislėpęs Prancūzų kvartalo užkaboriuose tarp Burbono ir Royal Street gatvių, nedidukas vudu muziejus verste užverstas įvairiausiais amuletais, džiovintais aligatorių jaunikliais, kačių mumijomis, afrikietiškomis kaukėmis, žmonių kaukolėmis, garsių Naujojo Orleano raganų portretais, mažučiais vudu altorėliais ir deivių atvaizdais. Tačiau svarbiausia figūra čia, be jokios abejonės, yra Madame La Fayette – tradiciniais kreolų drabužiais ir įmantriu galvos apdangalu pasipuošusi haitietė.
„Madame reiškia viską – raganą, žiniuonę, gydytoją, burtininkę, verslininkę ir dvasių užkalbėtoją. Mes nesame vien Luizianos pelkių prasčiokės, buriančios iš kauliukų ir murmančios užkeikimus! Madam – tai stipri, išmintinga moteris, paskyrusi savo gyvenimą vudu magijai, gydymui ir dvasinei energijai. Žymiausia Naujojo Orleano madam, Marie Laveau, buvo ypatinga moteris. Ji praktikavo vudu, prekiavo vynu, šukavo turtingoms Orleano ponioms plaukus ir globojo miesto kurtizanes...ji buvo tikrų tikriausia vudu karalienė“, – juodomis it anglis akimis blykčioja Madame La Fayette.
Vudu istorija
Tačiau kas iš tiesų yra vudu? Juodųjų Afrikos vergų į Ameriką atgabenta vudu religija, ar veikiau – magiškų ritualų kratinys, Luizianoje prigijo itin sparčiai, mat prancūzų kolonistai į vergų „prietarus“ žiūrėjo kur kas atlaidžiau nei britai šiaurėje, ir afrikiečiams buvo leista beveik nevaržomai praktikuoti senąsias apeigas.
Dauguma Luizianos vergų aštuonioliktajame amžiuje čia buvo atgabenti iš Fon krašto – dabartinio Benino, Vakarų Afrikos šalies, vadinamos vudu gimtine. Luizianoje maišėsi ir bendruomenes kūrė jorubos, bambara, juji, kongo, hausa ir sango genčių afrikiečiai, išsaugodami savo senąsias genčių šamanų tradicijas ir čia pat kartu kurdami naujas. Luiziana tapo tikru afrikiečių, kreolų ir prancūzų kultūrų katilu, o vudu – viena labiausiai paplitusių religinių praktikų visoje valstijoje.
Luizianos vudu apima protėvių garbinimą, įvairių žolelių ir augalų naudojimą medicinai, pranašystėms bei užkeikimams, amuletų naudojimą ir gris-gris – garsiąsias „vudu lėles“, naudojamas kaip mediumus kitiems žmonėms paveikti.
Afrikiečių gentims maišantis viena su kita ir vietiniais kolonistais, į vudu praktikas netrukus buvo įtraukti kai kurie krikščionių šventieji, kryžiaus simbolika, šventos žvakės, smilkalai ir kiti atributai, tačiau afrikietiški talismanai iš gyvūnų ir žmonių kaulų, nagų, paukščių snapų ir medžių šaknų taip pat liko.
Taigi Naujojo Orleano vudu bendruomenėse šalia deivės Yemayos dažnai rymo Jėzaus skulptūrėlė, o afrikietišką dievuką Ogu neretai lydi Jehova.
Vudu pasekėjai tiki, jog gerų žmonių sielos po mirties susijungia su Loa – pasaulio kūrėjo, visaapimančio gėrio bei harmonijos – dvasia, tuo tarpu nusidėjėliai vėl gimsta žmonėmis ir turi iš naujo pergyventi savo laiką žemėje. Kartais, veikiami piktosios Diab dvasios, žmonės atgimsta demonais arba įvairiais magiškais padarais, truputį panašiais į lietuviškus kaukus ir aitvarus.
Vudu ritualai dažniausiai prasideda dainomis, apeiginiais šokiais, būgnų muzika ir „magiškais“ judesiais, kurių pagalba vudu šventiką ar šventikę apima transo būsena. Simboliniai plunksnų, žolelių ir kitų objektų aukojimai, kreipimasis į protėvius bei dvasias ir vudu raganų užkalbėjimai – taip pat nemaža vudu apeigų dalis.
Zombiai ir juodoji magija
Nors vudu tėra į budizmo ir animizmo mišinį panaši afrikietiška religija, populiariojoje kultūroje vudu dažnai piešiamas kaip juodosios magijos, demoniškų užkeikimų ir kraupių aukojimo ritualų šaltinis. Tačiau dauguma tokių gandų tėra nesusipratimai: pavyzdžiui, mitas, jog zombiai tikrai egzistuoja vudu pagalba, kilo iš Luizianos vudu atšakos, kurioje garbinamas Li Grand Zombi, dievukas – gyvatė, turintis galią prikelti mirusiuosius. Li Grand Zombi viso labo tėra afrikietiško žodžio Nzambi adaptacija; dvasia – gyvatė Nzambi Vakarų Afrikos kultūroje po šiai dienai garbinama kaip gyvybę suteikianti dievybė.
Tačiau Amerikoje Nzambi, virtęs Li Grand Zombi ir vėliau – tiesiog zombiu, prancūzams kolonistams ir baltiesiems vergvaldžiams ėmėsi asocijuotis su pikta lemiančia magija, galinčia priversti mirusiuosius pakilti iš kapų.
Beje, net ir kapinės Naujajame Orleane – ypatingos: čia mirusieji laidojami ne kapuose, o mauzoliejuose. Nors pasaulietiški paaiškinimai skamba įtikimiau – Naujasis Orleanas įsikūręs potvynių ir uraganų zonoje, tad laidoti mirusiuosius mauzoliejuose tiesiog yra saugiau – pelkių Paryžiaus senbuviai mėgsta gąsdinti turistus, jog taip siekiama apsisaugoti nuo zombių apokalipsės.
Garsiosios gris-gris, arba vudu lėlės, į kurias populiariuose siaubo filmuose smaigstomi smeigtukai, norint sukelti skausmą raganų pasirinktoms aukoms, iš tiesų yra laimės ir meilės talismanai. Smeigtukais prie šiaudinės ar medžiaginės lėlės vudu šventikai prisega pasirinkto žmogaus nuotrauką ir palaimina lėlę, linkėdami laimės, sveikatos, meilės arba sėkmės. Gris-gris kartais taip pat naudojamos paauglių, mėginančių priversti savo simpatijas juos įsimylėti.
„Ak, žinoma, Naujasis Orleanas – tai meilės miestas. Atleisiu tau, kad nepalikai aukos Yemayai, tačiau pažadėk man, jog šiandien kam nors parašysi meilės laiškelį. Nė nemėgink sukčiauti – Jemaja žinos, ar ištesėjai pažadą“, – koketiškai mirkteli Madame La Fayette ir paleidžia mano ranką.
Prancūzų kvartalo gatvėse leidžiasi sutemos, o Royal Street gatvės muzikantai traukia melancholišks džiazo melodijas. Netrukus Naujajame Orleane prasidės Vėlinių fiesta.
