Visame pasaulyje garsus ir gurmanų dievinamas „Tabasco“ padažas iki šios dienos pilstomas į devynioliktą amžių menančias ąžuolo statines, o nedidukė „Tabasco“ gamykla, kasdien pagaminanti per 200 000 padažo buteliukų, vis dar priklauso tai pačiai McIlhenny šeimai iš Luizianos. Negana to, „Tabasco“ receptas iki šiol liko nepakitęs: trys pagrindiniai aitriojo padažo ingredientai tebėra actas, raudonieji tabasco pipiriukai ir druska.
Įkvėpimas ateina bevalgant
„Tabasco“ padažo kūrėjas, airių imigrantų sūnus iš Merilando valstijos, bankininkas ir ūkininkas Edmundas McIlhenny šį gurmanišką šedevrą išrado... netyčia. 1840-aisiais su šeima persikraustęs į Luizianą, ponas McIlhenny pamėgo aštrius tenykščius kreolų virtuvės pipirus. Tačiau kartą smuklėje paprašęs pipirų kepsniui paskaninti, jis iš padavėjo išgirdo, kad pipirų sezonas pasibaigęs ir nieko aitraus pasiūlyti virtuvė negalinti. Išradingasis bankininkas nenusiminė. Grįžęs namo, jis ėmėsi eksperimentuoti virtuvėje: poną McIlhenny apsėdo vizija sukurti pipirų padažą, kuriuo dorieji Luizianos piliečiai galėtų mėgautis ištisus metus.
Ir jam pavyko. Iš Meksikos parsigabenus aštrių raudonųjų tabasco pipiriukų ir jų tyrę atmiešus druska bei actu Edmundui McIlhenny pavyko sukurti tai, ką šiandien viso pasaulio gurmanai deda į kokteilius, mėsos patiekalus ir užkandžius: aitrų, tačiau malonaus skonio pipirinį padažą.
Tačiau tiek Edmundas McIlhenny, tiek vėliau verslą perėmęs jo sūnus Johnas Avery McIlhenny mėgo ekstravaganciją ne tik virtuvėje: užuot savo padažą publikai siūlę tradiciniuose stiklainiuose, McIlhenny vyrai nusprendė jį pardavinėti elegantiškuose stiklo buteliukuose.
Pirmą padažo partiją jie supilstė į kvepalams skirtus buteliukus, kuriuos specialiai jiems pagamino Naujojo Orleano stiklo meistrai. Išskirtinės išvaizdos stiklo buteliukai ir intriguojantis jų turinys Naujojo Orleano miestelėnams taip patiko, jog „McIlhenny Company“, „Tabasco“ padažo gamykla, netruko tapti itin sėkmingu šeimos verslu.
Gariniu laivu keliaudamas į Naująjį Orleaną pristatyti savo padažo, iš pradžių ponas McIlhenny patyrė daugybę nuostolių, mat buteliukai dužo, o padažas liejosi lauk. Taigi netrukus McIlhenny vyrai ėmėsi „Tabasco“ buteliukų kaklelius antspauduoti žaliu vašku, siekiant užkirsti kelią padažo laistymuisi. Ant modernių „Tabasco“ padažo buteliukų dangtelių išlikusi žalia juostelė – tai duoklė Edmundo McIlhenny genijui ir atkaklumui.
Nors tiek Luiziana, tiek visas pasaulis nuo 1840-ųjų pasikeitė beveik neatpažįstamai, „Tabasco“ padažo gamykla iki šiol priklauso McIlhenny dinastijai: šiuo metu jai vadovauja Tony McIlhenny, šeimos pusbrolis.
Pipirai ant karalienės stalo ir Baton Rouge kilmė
Pati Anglijos karalienė Elizabeth „McIlhenny Company“ gamyklai yra išdavusi „karališkąjį paskyrimą“ – specialų prašymą tiekti „Tabasco“ padažą jos stalui.
„Tabasco“ padažą maisto entuziastai dievina visame pasaulyje, nepaisant savo ekonominės ar socialinės padėties – tačiau tarp aitriųjų pipiriukų mėgėjų yra ir garsenybių bei aukštuomenės atstovų.
Pati Anglijos karalienė Elizabeth „McIlhenny Company“ gamyklai yra išdavusi „karališkąjį paskyrimą“ – specialų prašymą tiekti „Tabasco“ padažą jos stalui. Tokį įvertinimą visame pasaulyje iš viso turi tik 850 kompanijų, ir „McIlhenny Company“ 2009 metais tapo viena iš jų. „Tabasco“ padažo gamyklėlėje Luizianoje puikuojasi sertifikatas, liudijantis, jog tai – „oficialus „Tabasco“ padažo tiekėjas Jos didenybei Anglijos karalienei“.
Garsiojo „Tabasco“ padažo populiarumo priežastis stebinanti: šis padažas iki šiol gaminamas iš paprastų, natūralių ingredientų. Plantacijose ir šiltnamiuose užauginti raudonieji tabasco pipiriukai nurenkami rankomis, iš jų gaminama pipirų tyrė, o tuomet atskiriamos sėklos ir masė sumaišoma su actu ir druska. Gautas padažas pilstomas į ąžuolo statines ir brandinamas iki trejeto metų; kiekvienos partijos skonį įvertina specialistų komanda, o laboratorijoje atliekami kokybės tyrimai. Tik tuomet padažas išpilstomas į tuos pačius elegantiškuosius stiklo buteliukus ir keliauja į parduotuvių lentynas bei restoranų virtuves visame pasaulyje.
Norėdami užtikrinti padažo gamybai skirtų pipirų kokybę, savo darbuotojus McIlhenny klanas apdalydavo baton rouge – raudonomis lazdelėmis.
Aukščiausia kokybės kontrolė šiandien vis dar tebėra McIlhenny šeimos rankose – tikrąja to žodžio prasme. Nors „McIlhenny Company“ turi tabasco pipirų plantacijų Pietų Amerikoje ir Afrikoje, kiekviena tokia plantacija yra pradėta augalais, asmeniškai atrinktais McIlhenny šeimos atstovo rankomis.
Devynioliktajame amžiuje, norėdami užtikrinti padažo gamybai skirtų pipirų kokybę, savo darbuotojus McIlhenny klanas apdalindavo baton rouge – raudonomis lazdelėmis. Kiekvienas rankomis skintas pipiras turėjo būti tokio raudonumo, kaip baton rouge lazdelės atspalvis; jei pipiro spalva buvusi per tamsi arba per šviesi, darbininkai jo neskindavo.
Kad ir kaip suktų galvas „McIlhenny Company“ specialiai tam tikslui nusamdyti mokslininkai – sukurti mašiną, kuri gebėtų atskirti reikiamą raudonos spalvos atspalvį ir automatizuotų pipirų skynimo procesą – kol kas šios pastangos bergždžios, ir visi kompanijos samdomi pipirų skynėjai iki šiol naudoja raudonąsias lazdeles.
„Tabasco“ muziejus
Eiverio saloje, kurioje įsikūrusi „Tabasco“ padažo gamykla, veikia nedidelis muziejus, kimšte prikimštas įvairiausių McIlhenny šeimos relikvijų: čia galima rasti senųjų devynioliktojo amžiaus „Tabasco“ padažo buteliukų, ranka paties Edmundo užrašytą receptą, senų reklaminių plakatų, šeimos narių nuotraukų ir portretų bei pipirų rinkėjų fotografijų.
„McIlhenny Company“ didžiuojasi sėkminga savo darbuotojų istorija: nors vergija Luizianoje buvo oficialiai panaikinta tik 1863 metais, tiek Avery, tiek McIlhenny dinastijos giriasi visuomet sąžiningai mokėję už darbą tiek baltiesiems, tiek juodiesiems pipirų plantacijų darbininkams. Kai kurie McIlhenny kompanijos darbuotojai čia išdirbdavo daugiau nei 40 metų, o į jų vietą dažnai stodavo vaikai ir anūkai.
Šiandien „McIlhenny Company“ gamina keturių rūšių Tabasco padažą: originalųjį, habanero, chipotle bei jalapeno – skirtingo aštrumo padažo variacijas. Tiesa, „Tabasco“ muziejuje, gavus dovanų „Tabasco“ padažo, jį galima išmėginti ir ant pačių egzotiškiausių Luizianos kulinarijos stebuklų: skrudintų žiogų, troškinto aligatoriaus bei vėžlių sriubos.
Aligatoriaus troškinio receptas
Norite išbandyti keidžunų (cajun – žodis, kuriuo apibūdinami prancūzų bei kreolų kilmės Luizianos gyventojai) virtuvę namuose? Čiupkite „Tabasco“ padažo buteliuką ir išmėginkite šį kreolišką šedevrą:
Cajun aligatoriaus troškinys (vietoje aligatoriaus mėsos naudokite vištieną arba triušieną)
Ingredientai:
-
Du kilogramai vištienos arba triušienos;
-
Du vištienos sultinio kubeliai;
-
Trys valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus;
-
Keturi valgomieji šaukštai trinto česnako;
-
Du puodeliai sukapoto svogūno;
-
Du puodeliai sukapotos žaliosios paprikos;
-
Puodelis kapotų salierų;
-
Stiklinė baltojo vyno;
-
Keturi–penki puodeliai kapotų pomidorų;
-
Nedidelis kubeliais pjaustytų bulvių dubenėlis;
-
Du šaukšteliai džiovintų čiobrelių;
-
Du šaukšteliai džiovinto baziliko;
-
Du lauro lapai;
-
Žiupsnelis aitriųjų pipirų;
-
Du šaukštai „Tabasco“ padažo;
-
Šaukštas „Worcestershire“ padažo;
-
400 g sviesto;
-
Druskos pagal skonį.
Patroškinkite svogūnus, pipirus, česnaką ir salierus aliejuje. Pridėkite vištienos sultinio kubelius, bulves, pomidorus, lauro lapus ir prieskonius bei „Tabasco“ ir „Worcestershire“ padažus; troškinkite dar 5–6 minutes. Tuomet sudėkite vištieną arba triušieną ir troškinkite ant lėtos ugnies; vištienai prireiks apie 40 minučių, triušienai – valandos.
Baigus troškinti, išimkite lauro lapus, įdėkite sviestą ir palaikykite dar apie penkias minutes.
Prie troškinio patiekite prancūzišką batoną. Skanaus!
