Kaubojų kava kūdikiams
„Senelis mane jau nuo šešių mėnesių girdė kaubojiška kava, pirmą arklį prajodinėjau būdamas devynerių, o bulių rodeo dalyvauju nuo penkiolikos“, – šypsosi Maxas. Jis – grynakraujis Teksaso kaubojus, tik visai nesenai palikęs bulių išjodinėjimo sportą ir žirgą pagaliau iškeitęs į motociklą. „Mano senelis Tinkler rančą, kuri dabar priklauso mano dėdei, įkūrė 1935 metais. Turėjom 86 sekcijas, kitaip tariant, per 22 000 hektarų, kuriuose ganėsi apie penkis šimtus karvių. Teksase tai nėra daug – sakyčiau, mūsų ranča buvo vidutinio dydžio“, – pasakoja Maxas.
Anot jo, gyvenimas rančoje buvo paprastas, tačiau toli gražu ne prastas. Keltis su aušra, balnoti žirgus, taisyti tvoras, ganyti ir šerti karves bei lopyti balnus, pasak šauniojo teksasiečio, – viena laimė. „Mano dėdė turėjo dar dvi rančas Naujojoje Meksikoje, o ten žemės tiek, kad kartais net mes, rančų kaubojai, pasiklysdavome. Belikdavo numesti pavadžius, ir arklys pats parnešdavo namo. Ten, kalnuose ir prerijose – dievulio žemė, ten kvėpuoji kitaip, galvoji kitaip. Gyvenimas balne – tai laisvė“, – atsidūsta Maxas.
Bulių rodeo susižalojęs nugarą, jis buvo priverstas palikti numylėtą prerijų gyvenimą ir imtis gerokai uždaresnio elektriko darbo. Kelionės motociklu Maxui padeda vėl pajusti vėjo skonį, tačiau, jei galėtų, jis vėl imtųsi kaubojaus darbo. „Dabar uždirbu kur kas daugiau, gyvenu patogiau, bet kas iš to? Yra tokia gera kantri muzikos daina, „Walkin‘ the Fence Line“ – „Einant palei tvorą“ – kurioje dainuojama, kaip, einant rančos tvoros linija ir tikrinant, ar nėra sulūžusių lentų, iš galvos išgaruoja visos bėdos, nerimas ir blogos mintys. Tai tarsi meditacija“, – prisimena Maxas.
Rančos darbininko duona
Kaubojai, pasak Maxo, neuždirba itin daug: daugiausia, ko gali tikėtis, tai penkiasdešimt dolerių per dieną, bet darbo būna ne visuomet, o kai jo nėra – belieka sėdėti ir laukti, kol atsiras. „Rančų savininkai uždirba apie 250 000 JAV dolerių per metus, nes jautiena brangi, be to, valstybė padeda stambiems rančeriams mokesčių lengvatomis. Palyginti, rančų darbininkai ir kaubojai gauna grašius. Bet jei gerai išmanai savo darbą, gali tapti rančos vadybininku, o tuomet ir pinigų daugiau. Tik ne viskas pinigais matuojama“, – nostalgiškai šypsosi Maxas.
Pasak jo, kaubojaus darbas toli gražu nėra lengvas: reikia puikiai valdyti žirgą, mokėti atskirti veršelį nuo karvių bandos, varyti karves į ganyklas, lopyti tvoras, taisyti galvijų girdyklas, mokėti elgtis su šautuvu ir nebijoti vienatvės.
„Kam kaubojui šautuvas? Visko pasitaiko. Kartą Naujojoje Meksikoje jojau namo išdžiūvusio upelio dugnu, kai staiga arklys ėmė karpyti ausimis, baidytis ir galiausiai – stačiai drebėti. Supratau, jog kažkas ne taip, o tada išgirdau baisiausią klyksmą, kokį tik esu girdėjęs gyvenime. Tai buvo kalnų liūtas. Užtaisiau šautuvą ir laukiau, kas bus toliau, bet, matyt, didžiosios katės vis tik nesudominau: mano arklys netrukus nurimo, tad kalnų liūtas, matyt, nuėjo savais keliais. Žinoma, ne visuomet susiduri su tokiais dideliais plėšrūnais, bet būna visko. Kartą į karvių bandą buvo įsisukęs juodasis lokys, taigi su pusbroliais pasekę pėdsakais užspeitėm jį į kampą ir lokys, hm, padžiovė kailį“, – prisimena Maxas. Jo teigimu, kas kas, bet teksasiečiai niekuomet nesudės ginklų. „Dar to betrūko!“ – prunkščia jis, demonstruodamas savo kolekcijos perlą – ilgavamzdį dėdės šautuvą.
Bulių rodeo
Bulių rodeo JAV šiandien yra be galo populiarus sportas, sukuriantis per šimtą milijonų JAV dolerių pelno per metus. PBR (Professional Bull Riding) renginiai visoje šalyje sutraukia milijonus žiūrovų, bulių savininkams kasmet išmokama po keletą milijonų dolerių, o PBR žvaigždės – džinsuoti, odinėmis prijuostėmis ir sidabro pentinais pasipustę bulių išjodinėtojai – gauna iki milijono dolerių už vieną vienintelį pasirodymą. PBR dievina tiek rančose augę teksasiečiai, tiek Volstryto bankininkai ir Los Andželo grietinėlė: prabangiose PBR arenose galima išvysti pačios plačiausios publikos, o bulių rodeo renginiai populiarumu jau beveik lenkia garsiąsias NASCAR lenktynes.
„PBR – tai tikrasis amerikietiškasis sportas. PBR atletai turi „jokių dvejonių“, „eik-ir-daryk“ požiūrį, kuris žavi žmones. Čia nėra jokių išankstinių scenarijų, viešųjų ryšių triukų, tik kaubojus ir bulius arenoje. Amerikiečiai vertina tokią autentiką“, – PBR populiarumą aiškina „Forbes“ žurnalistas Jasonas Belzeris.
Maxo teigimu, bulių išjodinėjimas – tai adrenalinu persunktas sportas, kuriuo „serga“ kiekvienas save gerbiantis teksasietis.
„Ant buliaus turi išsėdėti aštuonetą sekundžių. Atrodo, nedaug, tačiau kai esi ringe, aštuonios sekundės atrodo lyg amžinybė. Bulių rodeo su pusbroliais dalyvaujame nuo paauglystės, bet kad ir kiek bulių jotum, tos aštuonios sekundės visuomet atrodo tarsi sustingusios ore“, – prisimena Maxas. Pasak jo, rodeo atrenkami tik geriausios veislės laukiniai buliai, tačiau pašėlusiai spardytis juos verčia ne karštas kraujas, o ant paslėpsnių užveržta virvė, kuri gyvūną erzina iki pasiutimo.
„Kai sėdi and buliaus prieš pat paleidimą į areną ir tvirtini ranką virvine kilpa – jojant buliu galima laikytis tik viena ranka – turi pamiršti viską pasaulyje. Aš visuomet mėgindavau įsiklausyti į buliaus kvėpavimą. Jei man pavykdavo girdėti vien gyvulio alsavimą, žinodavau, kad pasirodymas bus sėkmingas, o jei girdėdavau minios ir padedančių kaubojų šurmulį, vadinasi, nebūdavau pakankamai susikaupęs“, – apie išjodinėtojų ritualus pasakoja Maxas.
Beveik keturiasdešimt metų praleidęs balne ir bulių rodeo ringuose, jis galiausiai patyrė nugaros traumą, kuri nebeleido būti aktyviam. „Nukristi nuo buliaus – vieni juokai. Kur kas baisiau, kai pasipini jam po kanopomis. Bulius yra sutraiškęs man koją, o tą lemtingą kartą kanopa užmynė ant juosmens, ir nuo to laiko mano nugara tiesiog nebe ta“, – liūdnai šypsosi Maxas.
Atsikimšę teksasietiško alaus, Maxo istorijų apie Naujosios Meksikos dykras, juoduosius lokius, arklių užkalbėjimą ir rančų vienatvę klausomės iki vėlyvo vakaro. Ar Teksaso kaubojų gyvenimas tikrai toks romantiškas, ar Maxo nostalgija kiek pagražino spalvas, taip ir nesužinosiu – tačiau Vienišos Žvaigždės valstija nuo šiol man visuomet primins vėjo kuždesį aukštose prerijų žolėse.
