Beveik visose „kryžkelių valstijos“ miestelių automobilių stovėjimo aikštelėse šalia „Silverado“ visureigių ir senų „Dodge“ sedanų stovi arkliais kinkytos karietaitės, prižiūrimos XIX amžiaus skarelėmis ryšinčių ir ilgarankoves sukneles vilkinčių moterų, kol jų skrybėlėti ilgabarzdžiai vyrai šnekučiuojasi, derasi ir aptarinėja šiųmetinį kukurūzų derlių.
Net didžiųjų „Walmart“ prekybos centrų aikštelėse įrengti specialūs buomai pririšti arkliams, o automobilių vairuotojai čia jau nuo seno įpratę dalytis keliu su karietomis ir vežimais.
Net didžiųjų „Walmart“ prekybos centrų aikštelėse įrengti specialūs buomai pririšti arkliams, o automobilių vairuotojai čia jau nuo seno įpratę dalytis keliu su karietomis ir vežimais.
Paslaptingieji Indianos gyventojai, atrodantys tarsi nužengę iš devynioliktąjį amžių vaizduojančių paveikslų – tai Amerikos amišai. Kas jie tokie ir kodėl net šiandien jų gyvenimo būdas atrodo sustingęs laike?
Šveicarų erezija
1663 metais Šveicarijoje įvyko bažnytinė schizma: vedami Jokūbo Amano, aršūs Elzaso anabaptistai, siekę tyresnio ir kuklesnio gyvenimo, atsiskyrė nuo bažnyčios. Siekdami išvengti religinio persekiojimo, jie patraukė į Naująjį Pasaulį – Ameriką.
Čia J.Amano vardu pasivadinę amišai pirmiausia įsikūrė Pensilvanijoje, kur vyravo didžiausia religinė tolerancija, o vėliau pasklido po visą šalį.
Šiandien amišų bendruomenių yra beveik visose šiaurinėse valstijose. Indianoje jų gyvena per penkiasdešimt tūkstančių – tai trečia pagal dydį amišų bendruomenė visoje šalyje.
Amišai taip pat tiki taika, tad jie atsisako tarnauti JAV kariuomenėje; negana to, jie neturi socialinio draudimo ir atsisako valstybės paramos.
Amišų tikėjimas diktuoja itin kuklų, dievobaimingą gyvenimo būdą. Amišai atsisako naudoti modernias technologijas, įskaitant elektrą, automobilius, telefonus, radiją bei internetą: jie karštai tiki rankų darbo dorumu, tad modernūs patogumai, jų nuomone, tik išlepintų sielą. Amišai taip pat tiki taika, tad jie atsisako tarnauti JAV kariuomenėje; negana to, jie neturi socialinio draudimo ir atsisako valstybės paramos.
Amišų vaikai paprastai baigia vos aštuonias klases – 13–14 metų paaugliai jau laikomi pakankamai subrendusiais, kad galėtų pradėti suaugusiųjų gyvenimą. Sulaukę šešiolikos metų, amišų jaunuoliai iki santuokos išleidžiami už bendruomenės ribų – jie gali savo akimis pamatyti pasaulį ir daryti, ką tik užsimanę.
Ši, rumspringa vadinama, tradicija skirta tam, kad jaunuoliai galėtų laisvai pasirinkti, ar nori gyventi moderniame pasaulyje, ar grįžti į savo amišų bendruomenę, priimti krikštą ir tapti visateisiais bendruomenės nariais. 90 proc. jaunuolių pasirenka pastarąjį kelią.
Amišai itin puoselėja šeimos vertybes ir dažnai susilaukia bent šešių vaikų. Tiesa, kadangi amišams draudžiama tuoktis su bendruomenei nepriklausančiais amerikiečiais, pastaruoju metu tarp amišų pasitaiko vis daugiau apsigimimų ir kūdikių mirčių, mat visi bendruomenės nariai kilę iš tų pačių ankstyvųjų XVIII–XIX amžiaus amišų ir menonitų bažnyčios įkūrėjų. Tačiau amišai dažnai atsisako klausyti modernių gydytojų patarimų ir vaikų apsigimimus bei ligas tiesiog laiko „Dievo valia“.
Fotoaparatas – šėtono įrankis
Mano kalbinti amišai noriai leidosi į šnekas, nors beveik nė vienas nesutiko fotografuotis – fotografijos, jų teigimu, yra kone velnio išmislas, mat savo atvaizdo pamatymas žmogaus sieloje galintis sužadinti tuštybę.
„Pozuoti nuotraukoms reiškia, jog didžiuojiesi savo išvaizda. Puikybė yra nuodėmė. Mes tikime, jog kuklumas ir nusižeminimas yra vertybės“, – pasakoja pilka suknele ir nedidele kepuraite vilkinti moteris karietoje.
„Ar nori paglostyti mūsų arklį? Jis labai draugiškas“, – klausia jos penkerių metukų dukrelė, kuriai fotoaparatas nerūpi visai; tačiau čia pat prikandusi lūpą ji prasitaria, jog tėtė gali supykti, jei pasiūlysiu jų arkliui obuolį.
„Skanėstai – tik sekmadienį“, – iškilmingai taria penkiametė.
Kaip iš tiesų atrodo gyvenimas amišų bendruomenėje, iki šios dienos yra paslaptis: savo noru bendruomenę palieka itin nedidelis procentas amišų, ir nors jie – svetingi bei dosnūs, svetimšaliams gyventi šiose bendruomenėse nėra leidžiama. Iš pirmo žvilgsnio amišų gyvenimo būdas gali pasirodyti romantiškas: kelionės arklių traukiamomis karietaitėmis, sveikas kaimiškas maistas, šeimos ir bendruomenės palaikymas – visa tai šiuolaikiniame streso, skubėjimo ir virtualios realybės pasaulyje gali atrodyti patraukliai.
Tačiau „Times“ žurnalo interviu su amišų bendruomenę palikusiu mokslininku atskleidžia kitą amišų gyvenimo pusę.
Kas tas Johnas Lennonas?
Timothy Sauderis, Niujorke gyvenantis biotechnologas, užaugo amišų bendruomenėje, tačiau būdamas šešiolikos metų rumspringa laikotarpiu nusprendė ją palikti.
„Nuo pat vaikystės be galo domėjausi biologija – slapčiomis lankydavausi bibliotekoje ir naršydavau enciklopedijas. Amišai netiki aukštuoju mokslu, taigi mano pasirinkimas buvo paprastas: bendruomenė arba universitetas. Nusprendžiau pasirinkti mokslą“, – pasakoja Timothy.
Anot jo, filmuose ir TV dažnai vaizduojamas itin griežtas amišų gyvenimas, kur tėvai aršiai priešinasi vaikų pasirinkimui gyventi šiuolaikiniame pasaulyje.
„Tačiau tokių dramų nebūna. Mano tėvai ne itin pritaria mano pasirinkimui, tačiau ir nesmerkia jo. Tiesą sakant, jie net aplanko mane Niujorke. Kokios būna jų reakcijos, lankantis metrolopyje? Tai sunku paaiškinti. Pavyzdžiui, rodau jiems vietą, kur buvo nušautas „The Beatles“ dainininkas Johnas Lennonas, o jie klausia – kas tas Lennonas? Pamenu, metro sistema jiems pirmą kartą paliko neišdildomą įspūdį“, – šypsosi Timothy.
Pasak jo, nors jis pats grįžti į amišų bendruomenę neketina, savo brolių, seserų bei pusbrolių skatinti siekti išsilavinimo ir karjeros jis taip pat nenori.
„Nemanau, kad šiuolaikinis pasaulis turi daug pasiūlyti. Mokslo prasme, be jokios abejonės, šis amžius yra įspūdingas... Tačiau amišai, man atrodo, tiesiog yra laimingesni“, – atsidūsta jis.
Amišų moterys lieka nuošalyje
Nors vyrai dažniausiai būna vienodai laimingi tiek likę amišų bendruomenėse, tiek išvykę, moterims amišų gyvenimo būdas kartais tampa košmaru.
„Augau keturiolikos vaikų šeimoje, o mano tėvai buvo itin griežti. Kai baigiau aštuonias klases, privalėjau palikti mokyklą ir pradėti dirbti: padėti virtuvėje, pati siūdintis savo drabužius; man buvo draudžiama susitikti su draugais. O kai sulaukiau keturiolikos metų, tėvas į namus parvedė būsimą jaunikį – dvidešimties metų vaikiną, kurio aš nepažinojau. Privalėjau nieko neklausinėdama sutikti su santuoka... Galiausiai supratau, kad teturiu dvi išeitis: savižudybę arba pabėgimą“, – pasakoja Emma Gingerich.
Pabėgimo planą apsunkino daug su amišų gyvenimu susijusių dalykų, bet Ema ryžosi tai padaryti.
„Mūsų bendruomenė buvo itin tradicinė, taigi tarpusavyje šnekėjome senąja olandų kalba. Vien su drabužiais, kuriuos tuo metu vilkėjau, ir varganomis anglų kalbos žiniomis gerų žmonių dėka pagaliau pabėgau į Teksasą. Dabar turiu viską – laisvę, darbą, automobilį ir magistro studijas Hjustono universitete. Nė neketinu dairytis atgal“, – nukerta Emma.
Moterų teisių organizacijos JAV nerimauja, kad amišų moterys patiria priespaudą, o neretai – ir fizinę bei seksualinę prievartą.
„Tačiau kadangi mergaitėms nuo pat mažens kalamas paklusnumas, reta mergina ar moteris drįsta pasiskųsti tėvams, o juo labiau – policijai. Juk tai reikštų bendruomenės išdavystę. Joms sakoma – nevaikščiok viena ir daugiau melskis, o prievartautojai dažnai išsisuka vien išpažintimi bažnyčioje“, – pastebi E.Gingerich.
Nors kalbintų kitų amišų bendruomenės moterų veiduose nemačiau baimės, nerimo ar skausmo žymių, o visi amišai vyrai draugiškai dalijosi arklių kaustymo peripetijomis ir linksmai pasakojo apie šiųmetinį obuolių derlių, kas iš tiesų vyksta už itin akylai saugomų uždarų amišų bendruomenės durų, taip ir neperpratau.
Ar amišai – laike sustingę romantikai, paprasto ir kuklaus gyvenimo išsiilgę doruoliai, ar bjaurius poelgius slepiantys religiniai fanatikai? Veikiausiai vieno atsakymo tiesiog nėra.
