Aštuntą ryto ji – jau Antigvos aikštėje. Čia Araseli praleidžia visą dieną, pardavinėdama savo rankdarbius. Per mėnesį ji uždirba apie šešiasdešimt eurų, liūčių sezono metu – ir dar mažiau. Grįžusi namo, Araseli rūpinasi mergaitėmis, gamina valgį, o apsiruošusi namuose sėda prie audimo staklių ir audžia nepakartojamų spalvų skaras, šalius, staltieses ir kitus indėniškus rankdarbius.
Araseli nebeturi vyro – kadangi šis išgėręs smurtaudavo, Araseli pagaliau ryžosi jį palikti ir rūpintis dukrytėmis viena. „Moteriai vienai Gvatemaloje nelengva, bet ir aš, ir mergaitės dabar jaučiamės kur kas laimingesnės ir saugesnės“, – sako Araseli.
Majų moterų dalia
Araseli istorija – itin dažna Gvatemaloje. Neraštingumas, skurdas, itin didelė katalikų bažnyčios įtaka, lemianti mažą kontraceptikų naudojimą, ankstyvos santuokos… net 4,000 10-14 metų mergaičių per metus Gvatemaloje jau gimdo; Gvatemalos moterys valdo vos 2% savivaldybių šalyje, tik 30% indėnių moterų yra raštingos, dauguma jų baigia vos tris–keturias klases. Net 80% gvatemaliečių vyrų teigia, jog jų žmonos, norėdamos išeiti iš namų, privalo atsiklausti leidimo; 67% įsitikinę, jog žmonos turi prašyti sutikimo, norėdamos naudoti šeimos biudžetą.
Vyrų smurtas šeimoje – viena pagrindinių skyrybų priežasčių, tačiau vienišos moterys, ypač vienišos mamos, retai sulaukia palaikymo.
„Aš niekam nesakau, kad išsiskyriau, tiesiog tyliai dirbu ir stengiuosi išleisti mergaites į mokyklą“, – sako Araseli. Būti vieniša mama jos gentyje nepriimtina, tad apie Araseli skyrybas kol kas žino tik jos tėvai. Tačiau, Araseli teigimu, nors ekonomiškai jai vienai sunkiau, laisvė nuo smurto verta nepriteklių.
„Visuomet maniau, kad moteriai vienai išgyventi neįmanoma. Visos mūsų kaimo merginos turi vyrus, mums visoms motinos sako, jog be vyro nėra ateities. Tačiau tai netiesa. Taip, man sunku, mano mažoji turi problemų su sveikata, ji vis nepriauga svorio... Bet užtat bent jau žinau, kad savo uždirbtus pinigus panaudosiu maistui, buičiai, mergaičių mokyklos reikmėms, batukams, o ne vyro gėrimui“, – sako Araseli.
Tortiljų dieta
Araseli bičiulė Darsė Antigvoje taip pat pardavinėja ryškių spalvų audeklus. Ant nugaros ji nešiojasi ne tik rankomis austų skarų ir diržų ryšulį, bet ir aštuonių mėnesių Adrianą, Darsės jaunėlę. Darsei – dvidešimt šešeri, ir ji jau turi trejetą vaikų. „Esu palaiminta Dievo“, – šypsosi Darsė.
Priešingai Araseli, Darsės vyras ne tik negeria ir nesmurtauja, bet ir dirba: sezono metu jis uždarbiauja statybose, o kai darbo nėra, padeda aplinkiniuose ūkiuose ir fermose. „Neįsivaizduoju, kaip reikėtų suktis vienai“, – išgąstingai sako Darsė. „Taip, mes, moterys, be galo stiprios, tačiau likti visai viena... ne, ne, negaliu net įsivaizduoti“, – baisisi Darsė.
Anot statistikos, keturi iš penkių Gvatemalos indėnų gyvena skurde, o jų pajamų šaltiniai dažnai – neoficialūs: tortiljų kepimas, derliaus nuėmimas arba, kaip Araseli ir Darsės atveju, randarbių pardavinėjimas. Tačiau kaip besistengtų, joms vos užtenka pinigų pamaitinti vaikus: Araseli jaunėlė Briana kenčia nuo silpnos imuninės sistemos, nes kūdikystėje negavo pakankamai maisto. Didžioji dauguma indėnų vaikų kenčia nuo nepakankamos mitybos, dėl ko vėliau turi augimo sutrikimų.
„Jie maitinasi kukurūzų tortilijomis, pupelėmis, įvairiais pigiais gėrimais ir užkandžiais, turinčiais daugybę cukraus. Nenuostabu, kad indėnų vaikai vėliau turi begales sveikatos problemų, tačiau kaip pakeisti aštuonių milijonų žmonių dietą, ypač, kai jie gyvena tokiame skurde?“, – retoriškai klausia Diana Kohen, Antigvoje gyvenanti amerikietė, savanoriaujanti vietinėje pranciškonų vienuolių globojamoje ligoninėje.
„Gvatemalos valdžia paprasčiausiai nesugeba skirti tiek lėšų ir dėmesio, kiek reikia. Mūsų pranciškonų ligoninė turi trisdešimt lovų badaujantiems ar sergantiems indėnų vaikams, tačiau tų lovų reikia tūkstančiams... Ir tai – tik Antigva bei jos apylinkės“, – atsidūsta Diana.
Pokyčių metas
Tačiau Kakčikel ir K‘iče moterys mėgina keisti savo ir savo bendruomenių situaciją. Tiek mažesniuose miesteliuose, tiek Gvatemalos sostinėje kuriasi moterų audėjų kooperatyvai, kurie vienija moteris, norinčias turėti savų pajamų, ieškančių paramos ir pagalbos. Provincijose moterys ima kovoti už žemės nuosavybės teises, o miestuose – už švietimą.
„Mokome paaugles mergaites, jog jų motinos, genčių vyresnieji nebūtinai teisūs. Aiškiname joms, kad jos neprivalo ištekėti paauglystėje, imti gimdyti vaikus ir priklausyti nuo vyrų. Skatiname jas galvoti apie save kaip nepriklausomas asmenybes, svajoti apie karjeras, net keliones. Ir, manau, mergaitės klausosi“, – sako Luisa Montufar, privačių mokyklų savininkė ir mokytoja, laisvu laiku savanoriaujanti su paauglių mergaičių edukacija.
„Manau, net ir Gvatemaloje moterys pagaliau ima suvokti savo vertę ir savo galią. Mes drauge pradedame kitaip žiūrėti į savo rolę visuomenėje, savo norus, savo siekius, ir, neabejoju, šitas sąmongėjimas gali nuversti kalnus“, – įsitikinusi Luisa.