Priešingai negu skeptiškai nusiteikę JAV pareigūnai, žiovaujantys perujiečiai ar Lietuvos tikrumu abejojantys ekvadoriečiai, Kanados pasienio procedūros – itin civilizuotos ir geranoriškos.
Panašų (kad ir kokį miglotą) Kanados įvaizdį galvoje turi ne vienas europietis. Išsilavinę, draugiškai nusiteikę žmonės, aukštas pragyvenimo lygis, progresyvus ministras pirmininkas, dosni pozicija vietinių indėnų atžvilgiu, dvi nacionalinės kalbos ir melancholiškas augalėlis vėliavoje – taip apie šią šalį dar visai nesenai galvojau ir aš.
Ir iš tiesų, Naujojo Bransviko (angl. New Brunswick) ir Naujosios Škotijos (angl. Nova Scotia) provincijos primena J.R.R.Tolkieno hobitų „Grafystę“: tvarkingi keliai, švarūs miesteliai, dailūs žvejų namukai ant vandenyno kranto ir tingiai įlankėlėse besisūpuojančios valtys atrodo tarsi trauktos iš atviruko, o mandagūs, paslaugūs ir svetingi vietiniai kanadiečiai labiau panašūs į draugiškus skandinavus, o ne naivius, tačiau arogantiškus šiaurės amerikiečius.
Jūrų šuns troškinio receptas
Tačiau Niufaundlando saloje atmosfera staiga pasikeičia. Palei rytinius Niufaundlando krantus vandenyne arktinį šaltį skleidžia vieniši ledynai, o bekraštės salos girios – vis dar jaukesni namai briedžiams ir juodiesiems lokiams, o ne vietiniams gyventojams.
Nors seniausias Šiaurės Amerikos miestas, pagrindinis Niufaundlando centras St. John‘s šiandien yra pakankamai modernus ir, atrodytų, ne itin atskirtas nuo pasaulio (čia veikia judrūs oro ir jūrų uostai), jo istorijoje persipina senųjų vikingų, europiečių žvejų, kolonistų, nuotykių ieškotojų ir sėkmės džentelmenų likimai.
Niufaundlandiečiai be galo svetingi, bet jei svetimšaliai čia persikrausto visam laikui, draugystės mezgasi sunkiai. Mes dieviname laisvę – tačiau prieš gerus šešiasdešimt metų prie Kanados prisijungėme savo noru.
„Niufaundlandas iki šios dienos nepriklauso niekam, o kartu priklauso visiems. Visa sala pastatyta ant žvejų pečių; Niufaundlande ir dabar galima rasti mažyčių kaimelių ir bendruomenių, kurių vis dar neįmanoma pasiekti jokiu keliu – vienintelis priėjimas prie jų yra vandeniu. Mes – keista padermė.
Niufaundlandiečiai be galo svetingi, bet jei svetimšaliai čia persikrausto visam laikui, draugystės mezgasi sunkiai. Mes dieviname laisvę – tačiau prieš gerus šešiasdešimt metų prie Kanados prisijungėme savo noru.
Niufaundlando žiemos – vienos atšiauriausių visoje šalyje, bet mes net sausio mėnesį kepame mėsą ant grotelių lauke. Tai vis airiškas pasiutimas“, – juokauja Dave'as Murphy, motociklininkas, sutikęs aprodyti mums St John‘s apylinkes.
Daugumos niufaundlandiečių šaknys – Airijoje. Salos gyventojai ir dabar kalba stipriu, sunkiai suprantamu airišku akcentu.
Vakarienei Dave'as ištroškina ruonio išpjovą. Nors iš pradžių raukau nosį – ruonio kepsnys turi itin savitą, aštrų, virtus kepenis primenantį kvapą – kanadietis tikina, jog „jūrų šuva“ buvo nudobtas humaniškai („kulka tarpuakin“), ir jo lemtis neturi nieko bendro su kraupiais žaliųjų dokumentikos filmais, kuriuose ruoniai užmušinėjami kuokomis.
Egzotika ruonio kepsniu nesibaigia: pusryčiams gauname porciją kiaušinienės su briedžio mėsos dešrelėmis, o Merfis pasakoja mums apie šių komiškai atrodančių raguočių medžioklę.
„Vietiniai gyventojai labiau pasitiki savo rankomis ir šautuvu nei darbais biuruose ar išlaidavimu supermarketuose. Kai mano tėvas nušaudavo briedį, dalį mėsos atiduodavome kaimynams, kuriems medžioklė tąkart nepasisekė. Lygiai taip pat, jei tėtis grįždavo iš girios tuščiomis, aplinkiniai pasidalydavo briediena su mumis. Niufaundlande turi pasitikėti vienas kitu, kitaip tiesiog neišgyventum“, – sako Dave'as.
Ledkalnių alėja
Pasak jo, nors vasarą Niufandlande galima net išmėginti banglenčių sportą, žiemą sala tampa ledo, audrų ir arktinio šalčio karalyste.
„Ledkalniai mums – įprastas vaizdas. Beje, kiekvienais metais jų vis daugiau – jie atskyla nuo Vakarų Grenlandijos ir Bafino įlankos (angl. Baffin Bay) ledynų ir, nešami srovių, atplūduriuoja tiesiai pas mus. Kartą vienas gretimo kaimelio žvejys gavo liepos mėnesį kūrenti krosnį, nes didžiulis ledkalnis įstrigo ant uolų tiesiai priešais jo trobą, taigi jis keletą savaičių gyveno šalia milžiniško ledo luito.
Žiemą Šv. Lauryno (angl. St. Lawrence) įlanka dažnai užšąla ir tuomet tenka kviestis ledlaužius. Ledlaužiai mums tas pats, kas jums – rytinės automobilių spūstis. Prie visko galima priprasti“, – šypsosi niekuomet optimizmo neprarandantis Dave'as.
Aprodęs mums rytines salos pakrantes, kyšulius ir mažutes žvejų gyvenvietes, jis trumpam sustoja prie nediduko jūros akmenėliais nusėto paplūdimio, kur bangos skalauja keisto padaro mamuto iltimis karkasą.
„Tai – viskas, kas liko iš banginio, užstrigusio lede žiemą. „Mamuto iltys“ – tai banginio šonkauliai... Žmonės mėgino jį išlaisvinti, tačiau per ledą žvejų valtelėmis neprasiirsi, taigi vargšas banginis čia nusibaigė iš bado. Pasitaiko“, – pasakoja niufaundlandietis.
Banginiai, delfinai ir ledynai – Niufaundlando kasdienybė, tačiau gamtosaugininkai susirūpinę: šiais metais užfiksuotas rekordinis plūduriuojančių ledynų kiekis. Tai reiškia prastas naujienas ne vien laivų savininkams.
„Pasaulinė klimato krizė, be jokios abejonės, prisideda prie ledynų gausos: ledynai Grenlandijoje tirpsta greičiau, tad vis daugiau atskilusių ledynų, nešamų Labradoro srovės, dreifuoja į pietus. Šiais metais Niufaundlande ledynų neįtikėtinai daug, be to, jie kur kas didesni, nei įprasta.
Žinoma, ledynų pasirodymas – šventė kelionių agentūroms, juk pamatyti tikrą ledyną keliautojams dažnai būna ypatinga patirtis“, – pasakoja Steve‘as Bruneau, knygos „Icebergs of Nefoundland and Labrador“ autorius.
O vietiniai niufaundlandiečiai, žinoma, taip pat nesnaudžia: rytinėje salos pakrantėje pilna savadarbių ženklų, skelbiančių apie parduodamą ledynų vandenį, o vietinėse parduotuvėlėse galima įsigyti „Iceberg Beer“ ir „Iceberg Vodka“ gėrimų, pagamintų iš Grenlandijos ledynų vandens.
Kultūrų katilas
Dave'o teigimu, toks apsukrumas – taip pat airiškos kilmės rezultatas.
Maišyta kilmė, nenumaldoma aistra nuotykiams bei atsparumas atšiauriam klimatui ir sunkiam darbui ir šiandien yra klasikiniai niufaundlandiečių bruožai
„Niufaundlandą su Airija ir Didžiąja Britanija sieja ne vien mūsų šaknys ir aistri meilė tamsiam alui: 1901 metais ant Signalo Kalvos (angl. Signal Hill) išradėjas Guglielmo Marconi gavo pirmąją transatlantinę žinutę, bevieliu radijo signalu pasiųstą iš Kornvalio Anglijoje. Pirmas transatlantinis skrydis? Iš St John‘s oro uosto į Konemarą Airijoje. Trumpiausias atstumas nuo Šiaurės Amerikos iki Europos? Tarp St John‘s ir Dublino! St John’s George gatvėje viename kvadratiniame metre yra daugiau aludžių nei bet kur kitur Kanadoje... Ar tęsti sąrašą?“ – kvatojasi Dave'as.
Ir iš tiesų tokio unikalaus kultūros „recepto“, kaip Niufaundlande, nerasi niekur kitur: portugalų, baskų ir ispanų žvejai, laivų kapitonai ir samdyti kareivos čia nuo pat XVI amžiaus kovojo, bendradarbiavo, tuokėsi ir derėjosi su anglų kolonistais, vietinių Miq‘mak ir Beothuk indėnų genčių vadais, prancūzų nuotykių ieškotojais, airių žemdirbiais ir Velso jūreiviais.
Maišyta kilmė, nenumaldoma aistra nuotykiams bei atsparumas atšiauriam klimatui ir sunkiam darbui ir šiandien yra klasikiniai niufaundlandiečių bruožai, tad nenuostabu, jog ši patrakėliškai keista, magiška bei atlapaširdė Šv. Lauryno įlankos ūkanose paskendusios salos atmosfera pritraukia vis daugiau keliautojų.
„Nepamiršk – visuomet turi čia namus, kad ir kas benutiktų“, – atsisveikindamas Dave'as kone sutraiško mano delną ir nurūksta žvyrkeliu, vingiuojančiu žaliomis Niufaundlando kalvomis. Šv. Lauryno įlankoje turškiasi banginiai, o kažkur tolumoje boluoja melsvu šalčiu alsuojantis Grenlandijos ledkalnis. Traukiame į Vakarus: nedideliu surūdijusiu keltu iš Saint Barbe uosto keliamės į Labradorą, ir pasakiškasis Niufaundlandas netrukus pradingsta horizonto miglose.
