„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Kitokia Kolumbija. Rytų Andų pabėgėliai

Kolumbija – neįtikėtinų kontrastų šalis. Prabangūs Karibų kurortai, Europą primenantis Kartagenos senamiestis, Frankfurtui menkai nusileidžiantis Medeljino centras, rodosi, neturi nieko bendra su visiškai kitokia, provincijų Kolumbija, kur nedidelių kaimų gyventojai vis dar jodinėja žirgais ir mulais, gyvena be elektros ar vandentiekio be verčiasi primityvia žemdirbyste ar žvejyba.
Anduose
Anduose / Paul Stewart nuotr.

Vis dėlto Kolumbija kasmet vis mažiau primena trečiojo pasaulio šalį: čia didžiuliais tempais vystosi infrastruktūra, turizmo sektorius, finansų ir investicijų centrai. Nors Kolumbija vis dar priskiriama besivystančių šalių kategorijai, ji – turtingiausias Pietų Amerikos regionas po Čilės, Urugvajaus, Argentinos ir Brazilijos. Tad nenuostabu, jog prasidėjus Karakaso krizei, į Kolumbiją pradėjo plūste plūsti venesueliečiai pabėgėliai.

Venesuelos chaosas

Venesuela – naftos turtinga šalis, ir tarp 1999 bei 2013–ųjų, šalį valdant socialistui Hugo Chavezui, Venesuelai sekėsi vis geriau. Chavezas finansavo dosnias socialines apgyvendinimo, švietimo bei įdarbinimo programas, statė naujus gyvenamuosius kvartalus ir buvo dievinamas paprastų venesueliečių. Tačiau kadangi nafta sudaro net 95% Venesuelos eksporto, pasaulinėms naftos kainoms staiga dramatiškai nukritus 2014 metais, šalies ekonomika netikėtai sušlubavo.

Į valdžią atėjus Nicolasui Maduro, buvusios socialistinės Chavezo programos, tokios kaip kainų reguliavimas bei valiutų keityklų nacionalizavimas, ėmė rodyti skaudžias pasekmes – tačiau Maduro tik dar labiau gilino krizę, nepaisydamas ekonominių problemų ir atsisakydamas tarptautinės pagalbos. Galiausiai Venesuela paniro į chaosą: 18,000% siekianti infliacija, maisto, būtiniausių prekių ir medikamentų trūkumas daugybę žmonių paliko be jokios vilties išgyventi.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicolas Maduro
AFP/„Scanpix“ nuotr./Nicolas Maduro

Krizei gilėjant, venesueliečiai masiškai palieka šalį. Kolumbijos statistikos duomenimis, per 2017-uosius metus iš Venesuelos į Kolumbiją atvyko per milijoną venesueliečių pabėgėlių.

Kalnų klajokliai

Nors Kolumbija mėgina padėti nuo chaoso bėgantiems venesueliečiams, šalies vadovai skundžiasi resursų trūkumu, tad labai dažnai pabėgėliai iš Venesuelos tiesiog pėsti keliauja didžiųjų miestų link, tikėdamiesi rasti darbo ar pastogę.

Keliaudami Rytų Andų keliais po San Mateo, Mogotes ir Cepita kaimelius, matėme ne vieną šeimą, tiesiog pėsčiomis keliaujančią Bucaramangos, Santanderio departamento sostinės, link. Nešini palaikiais lagaminais, miegmaišiais ir kuprinėmis, neretai stumdami vaikiškus vežimėlius, šie žmonės tikėjosi Kolumbijoje rasti geresnį gyvenimą.

„Kolumbijoje yra darbo. Čia yra maisto!”, – entuziastingai pasakojo Alejandro, devyniolikmetis venesuelietis vaikinukas, dirbantis padavėju nedidelėje Mompox de Santa Cruz kavinaitėje. „Kada nors atsigabensiu į Kolumbiją visą savo šeimą, kai tik geriau įsikursiu. Gal man net pavyks baigti mokyklą“, – svajingai pridūrė Alejandro.

Paul Stewart nuotr./Anduose
Paul Stewart nuotr./Anduose

Tiltas į viltį

Nedidelis Kolumbijos pasienio miestelis Cucuta virte verda gyvenimu. Iš čia per Tachiros upę tiesiasi Simono Bolivaro tiltas, jungiantis Kolumbiją ir Venesuelą. Šiomis dienomis Bolivaro tiltas kone kasdien – sausakimšas: tūkstančiai venesueliečių kerta jį, tikėdamiesi rasti geresnį gyvenimą Kolumbijoje.

Tiesa, dauguma jų, praleidę dieną Kolumbijos pusėje, grįžta namo: kadangi Venesueloje trūksta net tokių elementarių medikamentų, kaip insulinas ir tokių būtiniausių prekių kaip šampūnas, dažnas venesuelietis Kolumbijoje tiesiog mėgina gauti tai, ko nėra namie. Daugybė venesueliečių taip pat uždarbiauja arba leidžia vaikus į kolumbietiškas Cucuta miestelio mokyklas. Dėl nevaldomos infliacijos grindų plovėjo ar nešiko darbas Kolumbijoje dabar geriau apmokamas už profesoriaus pareigas venesuelietiškame universitete.

Kol kas Kolumbija nemėgina riboti venesueliečių pabėgėlių skaičių: atvirkščiai, pasieniuose su Venesuela veikia nemokami Raudonojo Kryžiaus medicinos centrai, bažnytinės organizacijos dalina venesueliečiams maistą, o valstybinės migracijos tarnybos bando padėti venesueliečiams užsiregistruoti Kolumbijoje ir pradėti ieškoti darbo.

Paul Stewart nuotr./Anduose
Paul Stewart nuotr./Anduose

Andų svetingumas

Tačiau svetinga Kolumbijos politika venesueliečių atžvilgiu netrukus gali pasikeisti: naujajam prezidentui Ivanui Duque, griežtam dešiniųjų pažiūrų politikui, atėjus į valdžią, Kolumbija gali imti riboti priimamų pabėgėlių skaičių. Baiminamasi, jog pabėgėlių antplūdis Kolumbijai gali tapti ekonomine našta, ir tarp šalies politikų vis pasigirsta balsų, reikalaujančių įvesti pabėgėlių priėmimo kvotas likusioms Pietų Amerikoms šalims – panašiai, kaip Europos Sąjungoje buvo paskelbtos priėmimo kvotos Sirijos pabėgėliams.

Vis dėlto paprasti kolumbiečiai, net gyvenantys itin vargingai, linkę venesueliečius priimti. Rytinių Andų kaimeliuose gyvenantys žemdirbiai, gyvulių augintojai ir žvejai tiki, jog Andai tokie patys tiek Kolumbijos, tiek Venesuelos pusėje, tad teisę į žemę bei orų darbą turi visi kalniečiai, nesvarbu, kokios tautybės.

Paul Stewart nuotr./Anduose
Paul Stewart nuotr./Anduose

Mažų miestelių Kolumbija

Šis išskirtinis Andų svetingumas juntamas ne vien vargo ištiktų venesueliečių atveju. Tiek europiečiai, tiek amerikiečiai keliautojai Kolumbijos Rytų Anduose – laukiami svečiai: kur bekeliavome, vietiniai nedidukų miestelių ir kaimų gyventojai visuomet šypsojosi, klausinėjo apie motociklus ir kelionės tikslus, siūlė pasivaišinti vietiniais mangais bei noriai pasakojo apie kelių būklę, atstumus ir nuošliaužų pavojus.

Tiesa, kai kurie Rytų Andų regionai – tai buvusios FARC (Fuerzas Armadas de la Revolucion Colombiana – komunistinių pažiūrų sukilėlių grupuotė, ištisus dešimtmečius terorizavusi Kolumbiją partizaniniu karu) teritorijos. Dar ir dabar kai kuriuose rytiniuose miesteliuose galima pamatyti FARC palaikančių grafičių ar šūkių. Vis dėlto dabar Kolumbijos Andai pagaliau ir vėl ima priminti keliautojų, alpinistų bei vietinių ūkininkų rojų, o ne teroro buveinę.

Paul Stewart nuotr./Anduose
Paul Stewart nuotr./Anduose

Turizmas geriau už ginklus: matant atsinaujinusius Rytų Andų provincijų miestukus ir kaimus su švariais parkais, baltai dažytais namukais, suvenyrų parduotuvėlėmis ir nedideliais svečių namais, sunku patikėti, jog vos prieš dešimtmetį kitą čia karaliavo automatiniais šautuvais ginkluoti barzdylos.

Dabar keliauti Kolumbijos Andais saugiau nei bet kada, o vietoje barikadų ir ginkluotų revoliucionierių miestelių aikštės puikuojasi nemokamu bevielio interneto ryšiu, nedidelėmis kepyklėlėmis ir picerijomis bei tradicine kolumbietiška muzika.

Susigundėte pamatyti kolumbietiškuosius Andus? Štai keletas įspūdingiausių Rytų Andų miestelių:

Mogotes, įsikūręs pačioje Andų širdyje, siūlo skanų vietinį maistą, mažas kainas, jaukų centrinėje aikštėje įsikūrusį viešbutį ir įspūdingus žygių pėsčiomis, dviračiais bei motociklais maršrutus.

Barichara, nedidelis, turistų dar nedažnai lankomas miestelis, stebina įspūdinga ir savita kolonijine architektūra, fantastiška kalniečių virtuve ir nepakartojamais gamtos vaizdais.

Vila de Leyva vilioja gurmaniškais įvairių virtuvių patiekalais, gyvu naktiniu gyvenimu ir nuotykiais kalnų gamtoje.

Cepita, nedidukas, kol kas tik kolumbiečių turistų lankomas kaimas, įsikūręs nuostabaus grožio slėnio apačioje šalia sraunios kalnų upės. Nuostabūs švieži vietiniai vaisiai, vėsūs viešbutėliai su didžiuliais vidiniais sodais, pasakiška gamta ir tyla bei ramybė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų