Tačiau vasario pabaigoje Ixcateopanas staiga atgyja ir sugriaudėja indėniškų būgnų ritmu: čia susirenka tūkstančiai actekų ir kitų genčių indėnų nuo Aliaskos iki Patagonijos, o jų piligrimystės tikslas – paskutiniojo actekų imperatoriaus Kuautemoko gimtadienio šventė.
Paslaptingi kaulai
Iki dvidešimtojo amžiaus vidurio apie Ixcateopaną tebuvo girdėję aplinkinių kaimų gyventojai – šis miestelis, pamirštas tiek Meksikos valdžios, tiek Gerero valstijos verslininkų, beveik merdėjo. Tačiau archeologei Eulalijai Guzman 1949 metais atradus paslaptingą senovinį kapą, Ixcateopano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai.
Aplink po Santa Maria de la Asuncion bažnyčios rūsiu aptiktą kapą jau keletą šimtmečių pynėsi įvairūs gandai: pasak vietinių indėnų, paslaptingajame kape ilsėjosi ne kas kitas, o imperatorius Kuautemokas, paskutinysis actekų imperijos valdovas. Anot legendos, Kuautemoką kartu su jį lydėjusiu pranciškonu vienuoliu čia slapta palaidoję bendražygiai, o tam, kad apsaugoti paslaptį, virš kapo buvo pastatyta bažnyčia. Taip Kuautemokui ištikimi sąjungininkai esą siekę išsaugoti jo palaikus nuo ispanų keršto.
Dvidešimtojo amžiaus vidurio Meksikoje kylant vis didesniam susidomėjimui indėniškuoju šalies paveldu, archeologai ėmėsi Kuautemoko palaikų paieškų. Po Santa Maria de la Asuncion bažnyčia Ixcateopano kaime glūdintį kapą 1949-aisiais atidengė archeologė Eulalija Guzman ir, ištyrusi jame buvusius kaulus, paskelbė, jog palaikai – iš tiesų ne kieno nors kito, o paskutiniojo actekų imperatoriaus.
Šis atradimas tapo milžiniška sensacija: į Ixcateopaną staiga nukrypo visos Meksikos dėmesys, o paruošti rastus kaulus ekspozicijai atvyko ne kas kitas, kaip pats Diego Rivera, vienas žymiausių Meksikos menininkų.
Ixcateopanas staiga tapo itin populiaria piligrimystės vieta: pagerbti Kuautemoko kaulų čia plūste plūdo metisai ir indėnai ne tik iš Meksikos, bet ir Gvatemalos bei kitų Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių. Kuautemokas buvo vienintelis indėnas imperatorius, atkakliai priešinęsis ispanų konkistadorų invazijai: jo kur kas garsesnis pusbrolis Moktesuma, kaip ir dauguma kitų actekų bei majų valdovų, mėgino derėtis su ispanais, sudarinėti sąjungas ir sutartis, tuo tarpu Kuautemokas niekuomet nesileido į kalbas ir priešinosi ispanams visur ir visaip, kaip tik galėjo.
Net konkistadorų generolo Hernano Cortezo paimtas į nelaisvę ir kankinamas, Kuautemokas niekuomet neišdavė actekų: jis atsisakė bendradarbiauti, atsisakė išduoti, kur paslėptas actekų auksas, ir meldė Korteso jį greičiau nužudyti – paskutinysis actekų imperatorius troško veikiau mirti, nei gyventi nelaisvėje.
Tad nenuostabu, kad Kuautemokas dvidešimtajame amžiuje netruko tapti ne tik meksikiečių, bet ir kitų indėnų genčių abiejose Amerikose nepriklausomybės ir pasipriešinimo įsikūnijimu: iki pat mirties likęs ištikimas actekų imperijai, šis paskutinysis Meksikos indėnų imperatorius šiandien yra garbinamas kaip pasipriešinimo, rezistencijos ir aršaus nepriklausomybės siekio simbolis nuo Aliaskos iki pat Patagonijos.
Korteso nemiga
Tiesa, Kuautemoko likimas buvo tragiškas: vos dvidešimt penkerių patekęs į ispanų nelaisvę, Kuautemokas, nors spėjęs pasižymėti kaip nepakartojamas karo strategas ir puikus lyderis, netrukus žuvo nuo konkistadorų rankos. Hernanas Kortezas, ėmęs įtarinėti Kautemoką piktais sąmokslais, galiausiai įsakė jį pakarti kartu su kitais kilmingais actekų belaisviais. Kuautemoko egzekucija įvykdyta 1525 metų vasarį.
Vis dėlto po niekšingos Kuautemoko žmogžudystės Kortesas, istoriko Bernalio Diazo del Kastiljo teigimu, nebeturėjęs ramybės. Pakorus Kuautemoką, Kortesą ėmusi kankinti baisiausia nemiga: graužiamas kaltės, Kortesas naktį nebesudėdavo bluosto ir eidavo pasivaikščioti. Vieno tokio naktinio pasivaikščiojimo metu, pasak Bernalio, Kortesas parkritęs ir smarkiai susižalojęs – tai buvęs paskutiniojo actekų imperatoriaus kerštas.
Ar tai tiesa, ar pramanas, sužinoti nebeįmanoma, tačiau Kuautemokas po savo žūties tapo dar įtakingesnis nei gyvas: ispanai ištisus šimtmečius karštligiškai ieškojo actekų imperijos lobių, o indėnai slapta garbino Kuautemoko palikimą ir niekuomet nenustojo tikėti, jog kada nors Kuautemokas sugrįšiąs ir vėl suvienysiąs indėnų gentis.
Eulalijos Guzman atradimas tarsi patvirtino šią legendą: paskelbus, jog po Ixcateopano bažnyčia rasti kaulai tikrai priklauso imperatoriui Kuautemokui, Meksikoje atgimė indėniškojo paveldo judėjimas, o Ixcateopanas tapo svarbiu indėnų traukos centru.
Kaulų simbolika
Tiesa, galiausiai paaiškėjo, jog paslaptingieji Ixcateopano kaulai vis tik nepriklauso Kuautemokui. 1976-aisiais sudaryta nepriklausomų archeologų komisija, ištyrusi palaikus, nustatė, jog kaulai priklausą net aštuoniems skirtingiems indėnams ir metisams, gyvenusiems skirtingu laikotarpiu ir palaidotiems skirtingais metodais.
„Nėra jokio mokslinio pagrindo teigti, kad 1949 metų rugsėjo 26 dieną po Santa Maria de la Asuncion bažnyčia rasti palaikai priklauso Kuautemokui, paskutiniajam Meksikos imperatoriui“, – rašė Gerero universiteto antropologijos profesorė Anne W.Johnson.
Tačiau mokslinė tiesa turi mažai įtakos realybei.
„Nors nuodugnūs archeologiniai tyrimai įrodė, jog kaulai priklauso niekaip su Kuautemoku nesusijusiems individams, šie palaikai tiesiog atsisako būti palaidoti visiems laikaims. Kiekvienais metais pasirodo vis naujų „istorinių“ veikalų ir teorijų, įrodinėjančių, jog kaulai – Kuautemoko, o archeologų išvados – tik niekingas sąmokslas užgniaužti indėnų judėjimus. Kiekvienais metais vasario pabaigoje į Ixcateopaną suplaukia tūkstančiai indėnų ir metisų, čia švenčiančių Kuautemoko gimtadienį“, – pažymi A.W.Johnson.
Ir iš tiesų, moksliniai tyrimai Ixcateopano piligrimams – nė motais. Suplaukę į Kuautemoko gimtadienio šventę, indėnai ir metisai iš Meksikos, Aliaskos, Arizonos, Gvatemalos, Peru ir Argentinos čia aukoja priešais Kuautemoko altorių, atlieka ritualinius šokius, laimina viens kitą bei viliasi, jog Kuautemoko dvasia ir vėl suvienys abiejų Amerikų indėnus.
„Kaulai galbūt netikri...Tačiau Kuautemoko dvasia – tikra“, – įsitikinę šventės dalyviai.
