Ir iš tiesų – jaguaro balsą čia imituoja įmantrūs indėnų pardavinėjami švilpukai. Erelio klyksmas, pumos urzgesys, indėniškos dūdelės rauda – senąjį Teotiuakano šventovių miestą tebelydi vaiduokliški praeities garsai. Tiesa, šiandien oriųjų actekų palikuonys obsidiano peilius pardavinėja kaip suvenyrus turistams, nuo piramidžių šlaitų nebesiridena dievams paaukotų belaisvių kūnai, o Mirusiųju Take pilna japonų ir amerikiečių keliautojų, besišypsančių asmenukėms, tačiau atmosfera Teotiuakane – vis dar paslaptinga ir slogi.
Priešingai Egipto piramidėms, Meksikos, Gvatemalos ir Belizo actekų bei majų statiniai – nejaukiai niūrūs. Didžiuliai statmeni laiptai veda į tamsiai pilko akmens terasas, kur viduramžiais vyko ceremonijos ir aukojimai dievams; paskutiniai keli žingsniai uolomis, ir nuo Saulės piramidės atsiveria viso Teotiuakano miesto vaizdas – geometriškai tiksliai išrėžti takai, mažesnės piramidės, gyvenamasis kvartalas. Niekas tiksliai nežino, kas pastatė šias vėliau actekų uzurpuotas piramides: archeologų teigimu, Teotiuakano kompleksas, tikėtina, statytas apie 300 m. prieš mūsų erą. Tačiau kas buvo tie paslaptingieji piramidžių meistrai ir ar tiesa, jog jose vis dar vaidenasi žmonių aukų dvasios?
Teotiuakano vaiduokliai
Beveik tūkstantį metų prieš actekų imperiją Meksikos vidurio indėnų gentys ėmė burtis į vis didesnes gyvenvietes. Teotiuakanas, plytintis apie keturiasdešimt kilometrų nuo dabartinio Meksiko, buvo pastatytas ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą, tačiau kas statė garsiąsias Teotiuakano piramides, mokslininkai nesutaria iki šiol. Kai kurie mėgina piramides kildinti iš toltekų genties, garsėjusios talentu menui ir statyboms, tačiau toltekų kultūra suklestėjusi gerokai vėliau, nei iškilo Teotiuakano piramidės.
„Teotiuakanas buvo didžiausias Vakarų pusrutulio miestas iki pat penkioliktojo amžiaus. Čia gyveno per 100 tūkst. žmonių, o miesto piramidžių dydis panašus į Egipto Gizos statinius, – sako George'as Cogwillas, Arizonos universiteto archeologas. – Beje, įdomu tai, kad Teotiuakane pilna šventovių, gyvenamųjų kvartalų ir piramidžių, tačiau nėra visiškai jokių karinių ar gynybinių struktūrų. Panašu, jog miesto gyventojai nesitikėjo puolimo.“
Tačiau kas jie buvo? Istorikai ir archeologai po piramidėmis aptikę įvairių keistosios kultūros pėdsakų: karalių kapų, paaukotų gyvūnų ir žmonių nukirstomis galvomis skeletų, akmens ir keramikos kaukių, meno dirbinių. Akivaizdu, jog Teotiuakano piramides stačiusi kultūra buvo itin aukšto išsivystymo lygio. Vis dėlto nei kas jie buvo, nei kodėl taip staiga išnyko – actekai Teotiuakaną atrado visiškai išsuštėjusį – nežino niekas.
„Galbūt reikėtų klausti ne kodėl Teotiuakanas žlugo, o kodėl jis klestėjo? Kokios socialinės, politinės ir religinės praktikos įgalino tokią sudėtingą architektūrą ir tokį kultūrinį stabilumą?“– retoriškai klausia G.Cogwillas.
Kas bebūtų tikrieji Teotiuakano kūrėjai, pasak vietinių, šiame niūriame piramidžių mieste vaidenasi. „Teotihuacan“ actekų kalba reiškia „vietą, kurioje gimė dievai“, ir vietiniai indėnai bei metisai meksikiečiai tiki, jog šis miestas-vaiduoklis neturėtų būti atvertas suvenyrų prekeiviams ir turistams.
Net Teotiuakaną tyrinėję archeologai prisipažįsta, jog kasinėti čia – keistai nejauku. „Jaučiau, kad atkasinėju šmėklas“, – rašė archeologas Johnas Sabolis.
Actekų likimas
Paslaptingoji Teotiuakano kultūra, tikėtina, išnykusi maždaug aštuntajame amžiuje. Archeologai ir antropologai linkę manyti, jog vidurio Meksiką ištikusi klimato katastrofa, ir dėl netikėtų sausrų kilęs badas privertęs Teotiuakano gyventojus palikti dievų ir piramidžių miestą.
Tiesa, po savęs šie mistiškieji piramidžių meistrai palikę kraupius pėdsakus: mokslininkų teigimu, Teotiuakanas buvo valdomas šventikų, kurie nuolat aukodavo žmones dievams. Nuo piramidžių ridendavosi karo belaisvių galvos, jiems gyviems buvo išplėšiamos širdys arba žmonės buvo laidojami gyvi – ir visa tai tam, kad užsitarnautų dievų malonę.
VIII–IX amžių sandūroje Teotiuakaną atradusiems ir apgyvendinusiems actekams sekėsi ne ką geriau. Tai actekai davė Teotiuakanui „dievų gimtinės“ vardą, o pats imperatorius Moktesuma II, anot amžininkų, kas mėnesį atlikdavo piligriminę kelionę į piramidžių miestą. Actekai tikėjo, jog tai čia gimė visas pasaulis: dievai paaukoję save, kad sukurtų saulę, mėnulį ir žemę.
Tačiau netrukus suklestėjusi actekų imperija laikėsi vos porą šimtmečių. Įtikėję legenda, jog jiems patikėta pastatyti nuostabų miestą ten, kur nutūpsiąs erelis su gyvate snape (šis simbolis dabar puikuojasi Meksikos vėliavoje ir herbe), actekai ėmėsi Tenočtitlano – dabartinio Meksiko – statybų. Pasak istorikų, šešioliktajame amžiuje Tenočtitlanas galybe ir gyventojų gausa mažai tenusileido Konstantinopoliui, Paryžiui ir Venecijai: per 200,000 gyventojų turėjęs ežero miestas buvo šešiskart didesnis už Henrio VIII Londoną.
1520-aisiais Tenočtitlaną atradę ispanų konkistadorai, vadovaujami Hernano Korteso, miestą nusiaubė: išžudę actekų imperatorius ir kilminguosius, ispanai ėmėsi lyginti Tenočtitlaną su žeme. Vietoje actekų šventyklų čia kilo bažnyčios, actekų mėnulio deivės kalvą uzurpavo Gvadalupės Mergelės bazilika, o vietoje actekų turgaus aikštės iškilo dabartinis Meksiko zocalo – centrinė miesto aikštė.
Meksikas iki šiandien neturi ramybės. Pagrindinė Meksiko aikštė pamažu smenga – actekų Tenočtitlanas buvo sala ežere, ir nors ispanai ežerą seniai užpylę žemėmis, likusi pelkė pamažu glemžiasi Meksiko centrą. Didžioji senoji Meksiko bazilika svirduliuodama remiasi į šalia stovinčius pastatus; šalia centrinės aikštės aptikti senieji actekų griuvėsiai ir garsioji jų Kaukolių siena tarsi vaiposi priešais griūvančias konkistadorų bažnyčias.
Ramybės nėra ir senajame Teotiuakane. Iki šiol archeologai atkasę vos penketą procentų viso piramidžių miesto: Teotiuakanas nė neketina atiduoti savo paslapčių ir atskleisti senųjų dievų užgaidų.
„Tai Kecalkoatlis, plunksnuotoji gyvatė – dievas, kaltas dėl tragiško actekų likimo: pasak pranašystės, Kecalkoatlis turėjęs actekams pasirodyti iš jūros kaip keistas vyras balta barzda, o Hernanas Kortesas kaip tik auginęs vešlią žilstančią barzdą... Tai Tlalokas, lietaus dievas, dabar kerštaudamas skandina Meksiko centrą“, – tikina avokadus ir kukurūzus aplink Teotiuakaną auginantys vietiniai.
