„Tai tėvas Kino – jo dvasia traukia keliautojus“, – paslaptingai mirkteli Goncalvesas Ramosas, giedro veido senukas, pardavinėjantis tradicines meksikietiškas skrybėles centrinėje Magdalena de Kino aikštėje. „Piligrimai traukia į Magdaleną aplankyti Kino kaulų, palikti dovaną bažnyčiai ir paprašyti Kino palaiminti jų šeimas“, – pasakoja Goncalvesas.
Sakydamas „kaulų“, šaunusis skrybėlių meistras neturi omenyje kapo ar mauzoliejaus: Eusebiaus Kino, Magdalenos įkūrėjo, kaulai palikti miestelio aikštėje – čia po stiklo kupolu ilsisi tragiškojo misionieriaus skeletas, kuriam pritildytais kuždesiais patikimi religingų meksikiečių prašymai ir viltys.
Misijų pėdsakais
Sonora, šiaurinė Meksikos valstija tarp Žemutinės Kalifornijos ir Čihuahua apskrities, net actekų imperijos klestėjimo metu netraukė nei užkariautojų, nei imperatorių. Šiaurinės Sonoros dykumos, nusagstytos dygiais kaktusais ir susisukusiais sausais žolynais, visuomet buvo klajoklių, atsiskyrėlių ir pabėgėlių kraštas, kuris nedomino net ispanų konkistadorų. Vieninteliai Sonoros pionieriai septynioliktajame amžiuje buvo jėzuitų kunigai, kūrę Sonoroje misijas ir mėginę skleisti katalikybę bei švietimą tarp šiaurinių indėnų genčių.
Eusebius Kino, Magdalenos įkūrėjas, buvo vienas tokių misionierių.
Atkakęs į Sonorą 1685-aisiais, jėzuitų kunigas, kartografas ir astronomas Kino kibo į darbą – jam buvo patikėta kurti Žemutinės Kalifornijos ir dabartinės Arizonos žemėlapius bei steigti misijas tarp vietinių indėnų žemių. Gimęs Italijoje ir išmokslintas Insbruke, Austrijoje, Eusebius Kino skyrėsi nuo kitų katalikų misionierių: jis griežtai smerkė vergiją bei priverstinį indėnų darbą sidabro kasyklose, o šalia pamokslų apie Jėzų siūlė indėnams žemdirbystės ir galvijų auginimo principus. Kino dėka vargstantys Sonoros indėnai išmoko auginti kukurūzus, ganyti karves ir auginti avis, ir Magdalena de Kino, pagrindinė progresyviojo jėzuito misija, netruko virsti turtingu miesteliu.
Eusebius Kino niekuomet nepaliko savo globojamų indėnų ir mirė Sonoroje, būdamas šešiasdešimt penkerių. Šiandien jo paminklų ir jo garbei pavadintų gatvių bei miestų aikščių apstu tiek Meksikoje, tiek JAV Arizonos valstijoje – tačiau tik magdaleniečiai turi garbę saugoti Tėvelio Kino kaulus, tapusius piligrimystės ir maldų vieta.
Šalia Kino palaikus gaubiančio kupolo esančioje koplytėlėje maldininkai, paaukoję kelias monetas, gali pagarbiai kilstelti natūralaus dydžio Eusebiaus Kino ikoną ir sukalbėti maldą ar pateikti savo prašymą. „Kodėl reikia pakelti Tėvelį Kino? Mes taip išreiškiame pagarbą ir dėkingumą jam, o Tėvelis savo ruožtu išpildo prašymus“, – įsitikinęs senukas Goncalvesas.
Mirties kulto ištakos
Magdalena de Kino – toli gražu ne vienintelis Meksikos miestukas, kur taip beatodairiškai garbinami mirusieji. Mirties kultas populiarus visoje Meksikoje: čia itin entuziastingai švenčiama Mirties diena (Dia de los Muertos), kai kapinės visoje šalyje prisipildo spalvingos fiestos šurmulio, vaikams dalijami kaukolės formos saldainiai, o mirusieji vienai diena tampa svarbesni už gyvuosius.
Negana to, čia itin gerbiama Santa Muerte, Šventoji Mirtis. Pusiau legenda, pusiau – šventoji mitinė figūra, vaizduojama kaip karališka mantilija pasidabinęs moters skeletas.
Niekas tiksliai nežino, iš kur kilo Santa Muerte kultas, tačiau dauguma antropologų sutinka, jog Šventoji Mirtis veikiausiai įkvėpta actekų deivės Mictecacihuatlės – požeminio pasaulio dvasių karalienės. Ir nors katalikų bažnyčia aktyviai smerkia Santa Muerte kultą, šiandien Meksikoje ją garbina per dvylika milijonų tikinčiųjų.
„Vien dėl to, kad Santa Muerte aprengta kaip šventoji ir garbinama kaip šventoji, nereiškia, jog ji – tikra šventoji. Tai niekas kita, kaip bedieviškas spektaklis, velnio garbinimas ir erezija! Tai turi būti sustabdyta tarp visų tikinčiųjų, tiek bažnyčioje, tiek visuomenėje, tiek namie“, – prieš keletą metų karščiavosi Gianfranco Ravasi, Vatikano Kultūros Tarybos prezidentas – tačiau tuščiai. Santa Muerte populiarumas Meksikoje ne tik neslūgsta, tačiau kasmet pasipildo naujais nariais.
„Kodėl? Nes Santa Muerte – tai vargingųjų ir kalinių šventoji. Santa Muerte kultas kilo iš pačių žemiausių, labiausiai išnaudojamų, vargstančių visuomenės sluoksnių, o ne kaip turtingųjų ir galingųjų primesta idėja. Santa Muerte suteikia vilties tiems, kuriems labiausiai jos reikia“, – teigia Andrew Chesnutas, religijotyros profesorius ir knygos „Pasišventę mirčiai: Santa Muerte, Šventoji Giltinė“ („Devoted to Death: Santa Muerte, the Skeleton Saint“) autorius, tyrinėjęs šį fenomeną Meksikoje.
Tamsioji Mirties kulto pusė
Nors Santa Muerte garbinantys meksikiečiai tikisi geresnio gyvenimo, o ne mirties, šis Šventosios Giltinės kultas neatsiejamai surištas su tamsiąja Meksikos puse – narkotikų karteliais ir organizuotu nusikalstamumu.
„Kadangi pati Šventoji Giltinė yra tam tikra nusikaltėlė, tai yra egzistuojanti už Katalikų bažnyčios ribų – toks religinis Robinas Hudas, žmonės įsitikinę, jog gali prašyti jos išpildyti ne itin garbingus norus. Pavyzdžiui, apsaugoti narkotikų siuntą arba leisti giminaičiui greičiau išeiti iš kalėjimo. Tiesa, žmonės tiki, jog sudaryti sutartį su Santa Muerte gali būti pavojinga: mat, neišpildžius pažado Giltinei, ji galinti atimti gyvybę mylimajam arba šeimos nariui“, – pastebi A.Chesnutas.
Pasak profesoriaus, Santa Muerte populiarumą taip pat lemia tai, jog Šventoji Giltinė ilgą laiką buvo garbinama slapčiomis, už uždarų durų. „Tai suteikia jai tam tikros gatvinės reputacijos („street cred“), kurią gerbia net labiausiai užkietėję narkotikų baronai. Santa Muerte ilgą laiką buvo kalinių, narkotikų prekeivių, prostitučių, nusikaltėlių globėja, taigi jos šiandienė sėkmė, dabar išplitusi nuo Čilės iki Kanados, nestebina. Ji skinasi kelią net į populiariąją JAV kultūrą: vienoje kultinio serialo „Breaking Bad“ serijoje du meksikiečių kartelio žudikai meldžiasi priešais ne ką kitą, o Santa Muerte altorių.“
Mirtis ar viltis?
Senasis jėzuitų misionierius Eusebius Kino, žinoma, neturi nieko bendro su Šventąja Giltine – tačiau jo skeletas ir natūralaus dydžio ikona Magdalenos miestelyje garbinama dėl panašių priežasčių: mirtis meksikiečiams – tai vilties simbolis.
Mirtis meksikiečiams – tai vilties simbolis.
„Atrodytų, tai skamba prieštaringai – mirtis ir viltis. Tačiau Meksikoje mirtis ir su ja siejami šventieji bei legendos nereiškia nelauktos gyvenimo pabaigos. Atvirkščiai: mirusieji ir pomirtinis pasaulis praturtina gyvąjį, o šventieji, dievybės ir dvasios globoja bei padeda gyviesiems. Tai keistas, tačiau nuostabus ir ypatingas ryšys tarp religijos, kasdienio gyvenimo, senosios actekų kultūros aidų ir modernaus „robinhudiško“ tikėjimo“, – įsitikinęs A.Chesnutas.
