Šįkart mandagiai atsisakau: nors Peru Amazonės džiunglėse esu ragavusi termitų ir nedidelių vikšrų (skonis tikrai kaip migdolų, beje), didžiulis tarantulas ir džiovinti skorpionai apetito nesužadina. Tiesa, turbūt, be reikalo: valgyti vabalus meksikiečiams nėra nieko neįprasto. Šioje šalyje egzistuoja per 500 valgomų vabalų rūšių, o užkandžiauti skėriais, vikšrais ir skruzdėlių kiaušiniais – sena actekų tradicija.
Čempionų pusryčiai
Anot istorikų, net nuožmieji actekų kariai dažnai maitindavosi ne kuo kitu, o vabzdžiais. Vikšrai, lervos, skruzdėlės ir žiogai turi neįtikėtinai daug proteinų – anot biologų, kartais net šešiskart daugiau nei jautiena ar vištiena, tad nugalėjus pasibjaurėjimą vabzdžių dieta, ji gali tapti sveikos gyvensenos pagrindu.
Vabzdžiais, panašu, mito tiek actekai, tiek kitos vietinės indėnų kultūros Pietų ir Vidurio Meksikoje – apie tai liudija vietiniu meniu pasibaisėjusių ispanų užkariautojų dienoraščiai. Vėlyvaisiais viduramžiais ir vėliau Meksikos elitas ėmė bjaurėtis indėnišku papročiu kirsti žiogus ir kirmėles, ir vabalais ėmė maitintis išimtinai vargingesnieji meksikiečiai, kurie retai galėdavo sau leisti įsigyti mėsos.
Šiandien vabalų ir vabzdžių patiekalai ir vėl populiarėja: skrudinti žiogai, aplieti šokoladu, citrinų sultimis ir druska gardintos skruzdės bei kepti vikšrai prasiskynė kelią net į prabangiausius meksikietiškus restoranus, kur už tuziną gurmaniškai paruoštų gusano lervų gali tekti pakloti per keliasdešimt eurų.
Ledinukai su cikadomis
Vis dėlto daugiausia vabzdžių vis dar suvalgo Meksikos indėnai ir vargingesni metisai. Hidalgo, Čiapaso, Oachaka ir Gerero valstijose kone kiekvieno miestelio turguje vis dar galima įsigyti pačių įvairiausių „skanumynų“: svirpliai nuplaunami ir skrudinami keptuvėje, o tuomet dedami į tradicinius taco vyniotinius.
Vabzdžiai, turintys stiprų skonį – įvairūs vikšrai ir kai kurios skruzdėlių rūšys – dažnai iškepami, tuomet sutrinami į miltus ir naudojami kaip proteinų turtingas priedas, maišomas į padažus ir salotas. Skrudinti žiogai su druska ir laimu valgomi kaip traškučiai, dažnai – kaip užkandis prie meskalio. O paties meskalio butelių dugne dažnai ritinėjasi didžiulės gusano lervos – anot meskalio fanatikų, jos pridedančios šiam gėrimui ypatingo skonio; dar kitų teigimu, lervos suteikiančios meskaliui afrodiziako savybių.
Net vaikai Meksikoje nesibaido vabzdžių: Tasko turguje galima rasti ledinukų su cikadomis. „Cikada – kur kas sveikesnis užkandis nei cukrus, bet meksikiečiai mėgsta lepinti savo vaikus saldumynais. Tad taip bent jau pridedame ledinukams maistinės vertės“, – sako biologas ir vabalų dietos advokatas Juanas Garcia Oviedo.
„Be to, vabalai gali ištraukti žmones iš skurdo. Aplink Meksiko miestą gyvenantys žemdirbiai anksčiau išleisdavo galybę pinigų pesticidams. Tačiau dabar jie mato, jog kur kas labiau apsimoka vabzdžius gaudyti ir parduoti, o ne nuodyti. Tiesą sakant, kai kurie ūkininkai dabar specialiai augina prastos kokybės kukurūzus, kurių derlius jiems neįdomus – kukurūzai auga vien tam, kad pritrauktų skėrius ir žiogus, kuriuos fermeriai gaudo ir parduoda restoranams“, – pasakoja J.G.Oviedo.
Anot mokslininko, vabalų dietai populiarėjant, ūkininkai galėtų užsiimti organiška veikla: nebereikėtų naudoti chemikalų ir pesticidų, vabalai būtų papildomas pajamų šaltinis, o ūkis galėtų auginti organiškas daržoves.
Vabalai – ateities meniu?
Vabzdžių valgymą propaguoja ne tik meksikiečiai: „naujojo sušio“ maistinėmis savybėmis, ekonomiškumu bei nauda gamtai įsitikinę ir JAV bei Europos gurmanai, mokslininkai ir biologai.
Kasmet Žemė pasipildo maždaug 70-ia milijonų žmonių; prognozuojama, jog 2050-aisiais žmonių populiacija sieks devynetą milijardų. Jau dabar naudojame 70% planetos žemės ūkio resursų maistui, taigi kaip reiks maitintis, kai peržengsime kritinę ribą? „Vabzdžiais“, – sutaria mokslininkai. Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio Organizacija prieš porą metų atliko išsamų entomofagijos (vabzdžių valgymo) praktikos tyrimą, ir jo išvados vienos: vabalai – tai ateities maistas. Jau dabar beveik du milijonai žmonių pasaulyje maitinasi vabzdžiais; visoje planetoje yra per 1,900 skirtingų valgomų vabzdžių rūšių. Vabalai, skruzdės, vikšrai, žiogai, lervos ir vapsvos – tarp populiariausiųjų.
Žinoma, nepratusiems prie tokių „skanėstų“, mintis užkandžiauti vabalais gali atrodyti atgrasi. „Tačiau pasižiūrėkime, kokias pabaisas jau valgome ir visiškai nesišlykštime: prancūzų dievinamos sraigės, įvairiausi moliuskai, „jūros tarakonai“ omarai... Skrudinti žiogai nėra nė kiek daugiau atgrasūs nei krevetės“, – įsitikinęs J.G.Oviedo. Be to, pasak biologo, vabalų skonis gali būti neįtikėtinai geras: tarantulas, jo teigimu, skoniu primena krabo mėsą, skorpionai turi žuvies skonį, o štai raudonosios maguey lervos gali turėti aštrų prieskonį.
Nors nei tarantulais, nei skorpionais taip ir nesusigundžiau, galbūt vis dar pasiryšiu išmėginti skrudintų svirplių taco arba garsiuosius „meksikietiškuosius ikrus“ – svieste keptus vikšrelius.
Gero apetito!
