Net Real de Catorce pavadinimas kilęs iš legendos: aštuonioliktajame amžiuje čia nuo vietinių čičimekų indėnų strėlių krito keturiolika ispanų karininkų, ir nuo to laiko, pasak kalbų, gyvenvietė pavadinta „Karališkuoju Keturiolika“.
Beveik trejeto kilometrų aukštyje Sierra de Catorce kalnuose įsikūręs miestelis kadaise buvo klestintis sidabro kasyklų ir monetų kalyklų centras, didžiavęsis europietiškomis parduotuvėmis bei erdvia bulių kovos arena. Tačiau dvidešimtojo amžiaus pradžioje, smukus sidabro kainai, Real de Catorce ištuštėjo: iš 15000 gyventojų čia teliko tūkstantis vietinių, vos suduriančių galą su galu iš skurdžios žemdirbystės.
Vis dėlto prieš keletą dešimtmečių į Real de Catorce sugrįžo gyvenimas: siauromis grįstomis gatvelėmis ir jaukiais užkaboriais garsėjantį miestelį atrado vakariečiai keliautojai ir turistai, ir Real de Catorce, pamirštas kalnų vaiduoklis, vėl prisipildė šurmulio.
Tačiau vienas garsas čia liko nepakitęs nuo pat viduramžių: arklių kanopų kaukšėjimas ant grindinio. Skrybėlėti vaqueros (meksikietiškas kaubojaus variantas) vis dar tebešuoliuoja Real de Catorce gatvėmis, arklių aptvarų ir ėdžių apstu ties kiekvienu miestelio namu, o pagrindinė pramoga turistams čia – pasijodinėjimas žirgais.
Pasagvinių geometrija
„Mano žirgai – tai mano gyvenimas“, – išdidžiai pasakoja Migelis Santosas, vienas iš Real de Catorce žirgų augintojų. „Taip, dabar niekas nebenaudoja arklių sidabro kasyklose ar aplinkiniuose kaimuose, taip, nebeliko žirgų fiestų ir kasmetinių švenčių... Tačiau mūsų žirgai – tai mūsų pasididžiavimas“, – glostydamas vešlius ūsus tikina Migelis. Jis turi septynetą mišraus kraujo žirgų, kurie dienas leidžia miestelio arklidėse, o naktimis laisvi ganytis aplinkiniuose laukuose.
„Savo arklius prajodinėju tik nuo penkerių metų – jie privalo subręsti ir sustiprėti, kol galės nešti raitelį. Kumeliukai ir jauni žirgai nuo pat mažumės visur keliauja kartu: taip jie pripranta prie automobilių ir triukšmo, vystosi jų raumenys, o kanopos pripranta prie grįstų gatvių. Beje, mes net kaustome savo žirgus taip, kad jiems būtų lengviau – pasagvines kalame iš šonų, kad žirgo kanopa neslystų grindiniu“, – amato paslaptimis dalijasi Migelis.
Indėnų šamanų paslaptys
Trumpo pasijodinėjimo kaina Real de Catorce – penkiasdešimt pesų (apie du eurus), tačiau ištroškusiems nuotykių Migelis ir kiti miestelio kaubojai siūlo žygius į kalnus už 150–300 pesų (7–12 eurų). „Apačioje, slėnyje, yra indėnų viksarikų „protėvių ratas“ – kasmet pavasarį čia suplūsta šimtai genčių iš Jalisco, Zacateco ir aplinkinių teritorijų ir švenčia savo Protėvių Ugnies šventę. Tačiau dabar, vėlyvą rudenį, jų šventyklos ir šventos žemės tuščios, taigi galime leistis ten ant žirgų“, – paslaptingai sukužda Migelis.
Pejotlio sultys sukelia stiprias haliucinacijas ir kitus psichodelinius potyrius.
Indėnai – vis dar opi tema Meksikoje: viena vertus, nemažai jų mėgina integruotis į modernų gyvenimą, o, kita vertus, čia tebeklesti senosios šamanų praktikos ir ritualai. Real de Catorce slėnis indėnus iš San Luis de Potosi ir aplinkinių valstijų kasmet sutraukia ne tik Protėvių Ugnies šventei, bet ir šamaniškoms apeigoms, naudojant pejotlio (peyote) kaktusą. Pejotlio sultys sukelia stiprias haliucinacijas ir kitus psichodelinius potyrius; pasak antropologų, pejotlis Šiaurės Amerikos indėnų buvo naudojamas jau gerus penketą tūkstančių metų kaip šamanų ritualų dalis.
„Mes laikomės atokiau. Viksarikai nepripažįsta bažnyčios, vaikšto nuskarę, nė dorai ispaniškai nemoka… Ne, ne, tai – ne mums. Tačiau kol jie išsidanginę, galime aplankyti jų šventyklas ir apleistus kaimus“, – tikina Migelis.
Spalvoti karoliukai
Nors meksikietiški žirgų bajorai Real de Catorce klestėte klesti, kitiems vietiniams turizmo verslas toli gražu nėra nei lengvas, nei itin pelningas.
Rosa Pereira savo dienas leidžia pagrindinėje Real de Catorce gatvėje, pindama karoliukų apyrankes ir kaklo papuošalus. Už vieną apyrankę ji prašo trisdešimt pesų (maždaug vieno euro), o pagaminti tokią apyrankę Rosa spėja per porą valandų. Atskaičiavus karoliukų kainą, per valandą Rosa uždirba maždaug šešiasdešimt euro centų.
„Galbūt mano vaikams pasiseks geriau – vyresnėlis dirba statybose, o mano dukra, na, ką gali žinoti… Gal nutekės laimingai. Kol kas ji padeda man su karoliukais. Visą dieną mudvi sėdime čia, ant grindinio, ir piname apyrankes“, – tyliu, ramiu balsu pasakoja Rosa. Panirusi į savo karoliukų margumynus, senutė beveik nepastebi, kas dedasi aplink.
Minimalus atlyginimas Meksikoje – 88 pesai per dieną (3,78 euro), arba apie šimtą eurų per mėnesį, taigi Rosos atvejis – toli gražu ne išimtis. Tačiau ar yra vilties, kad padėtis pagaliau ims keistis?
„Nemanau, kad spėsiu pamatyti gražesnę, turtingesnę Meksiką. Mūsų valdžiai terūpi prisikimšti kišenes. Korupcijai nebėra jokio apynasrio“, – liūdnai purto galvą Rosa.
Real de Catorce žirgų savininkai sutinka, jog korumpuoti valdininkai – tai Meksikos kasdienybė. Tačiau ūsuotieji caballeros be skrupulų išnaudoja chaosą pelno tikslams. „Kartais prireikia išsisukti nuo baudos, viršijus greitį, arba jei koks giminaitis papuola į bėdą, na, ar tikrai taip jau nusikalstama, kai tiesiog sumoki policininkui! Visiems gyventi reikia“, – šypteli Migelis, šoka į balną ir, atsisveikinimui kilstelėjęs plačiabrylę skrybėlę, nurisnoja grindiniu.
Real de Catorce iki pat vidurnakčio netyla arklių kanopų kaukšėjimas.
