Kitokia Panama. Gyvenimas be laiko, darbo ir pinigų

Leisdamasi į dviejų mėnesių kelionę Karibų jūra šimto metų senumo burlaiviu, nežinojau, ko tikėtis. Galvoje pynėsi romantiško piratų gyvenimo (žinoma, be smurto ir skorbuto) idėjos, iš Hemingway'aus knygų prisigaudytos nuotrupos apie Karibų žvejus ir melancholiją, kažkas apie Kubos revoliuciją ir unikalią Jamaikos kultūrą. Tačiau ar dvidešimt pirmajame amžiuje, net keliaujant jūra senoviniu burlaiviu, vis dar galima atrasti kažką netikėto? Negyvenamą salą, pavyzdžiui? Keistą indėnų gentį, po šiai dienai gyvenančią be pinigų ir laiko sąvokų?
Kelionė po Panamą
Kelionė po Panamą / Paul Stewart nuotr.

Be jokios abejonės, taip!

Guna Yala: žmonės iš žvaigždžių

Šauniajam mūsų burlaiviui „Stahlratte“ lėtai slystant turkio mėlynumo Panamos įlanka, tolumoje ėmė baltuoti pirmos miniatiūrinės San Blaso salelės. Kai kurios – vos trisdešimties kvadratinių metrų dydžio. San Blaso archipelago salos rodėsi tarsi nukritusios iš kelionių skrajučių, reklamuojančių rojaus paplūdimius: skalaujamos skaidriai žydro vandens, priaugusios kokosų palmių ir viliojančios tobulo baltumo paplūdimiais, šios salelės atrodė tarsi idealių atostogų vizija.

Tačiau išmetus inkarą ir susipažinus su ištisa medinių kanojų flotile, vikriai valdoma nedidukų, tačiau visuomet besišypsančių vietinių Guna indėnų, supratau, jog San Blasas – tai kur kas daugiau, nei vien rojaus salos.

Nors Panama atkakliai tebevadina šį virš 360 salų turintį archipelagą San Blasu, vietiniai gyventojai jau beveik šimtą nepriklausomybės metų išdidžiai pabrėžia senąjį „Guna Yala“ pavadinimą. Guna – vienintelė pasaulio indėnų bendruomenė, turinti visišką autonomiją: nors Guna Yala priklauso Panamai, visus archipelago klausimus sprendžia vidinis, demokratiškas Guna kongresas, sudarytas iš atskirų salų bendruomenių atstovų.

Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą
Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą

„Mes – žvaigždžių žmonės“, – šypsodamasis pasakoja Davidas, mūsų gidas ir vedlys Krabų saloje. „Guna žmonės nepriklausomybę nuo Panamos išsikovojo dar 1925 metais, ir nuo to laiko savo reikalus sprendžiame patys. Tiesa, panamiečiai – svečiai mūsų salose, o mūsų jaunimas kartais pasirenka palikti Guna Yalą ir studijuoti Panamos Sičio universitetuose, tačiau nors mūsų santykiai draugiški, esame dvi atskiros valstybės.

Mes, Guna žmonės, esame kilę iš žvaigždžių: mūsų protėviai kadaise gyvenę nuostabioje tolimoje planetoje, iš kurios į Žemę atkeliavusios keturios seserys. Jos nusileido čia, Guna Yala salose, ir pradėjo Guna gentį. Po mirties mes grįžtame į žvaigždes“, – priduria Davidas.

Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą
Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą

Omarai, siuviniai ir protėvių dvasios

Pagrindinis Guna žmonių pragyvenimo šaltinis – kokosai, omarai, jūroje sugauta žuvis bei moterų kuriami ir turistams parduodami mola bei wini siuviniai ir apyrankės. „Dar ne taip senai mes neturėjome Guna žodžio, reiškiančio „pinigus“, nes po šiai dienai dauguma prekybos vyksta mainais. Mūsų kalboje taip pat nėra žodžio „darbas“ – juk gaudyti žuvį, rinkti kokosus ar nardyti omarų yra pats gyvenimas! Laikas – taip pat užsieniečių atvežta idėja. Guna kalba laikas yra „watchy“, mat pirmieji atvykėliai vis nekantriai baksnodavo į nedidelius apvalius prietaisus ant riešų“, – vedžiodamas mus Krabų salos kaimo gatvelėmis, paaiškino Davidas.

Šiandien turizmas – įprastas reiškinys Guna Yala salose. Čia nuolat vieši privačios jachtos ir katamaranai, o kartais – kruizinių laivų svečiai. Tačiau kiekvienas atvykėlis pirmiausia turi aplankyti salos sailah – bendruomenės vadovą, kuris patikrina pasus ir nusprendžia, leisti keliautojui pasilikti ar ne.

Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą
Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą

„Mes norime, kad visos Guna Yala bendruomenės galėtų šiek tiek užsidirbti iš turistų, taigi prašome apie atvykimą pirmiausiai pranešti genčių vadams. Tuomet jie galėtų nukreipti laivus į vieną ar kitą salą tolygiai. Kai kurių salų bendruomenės svečių nepageidauja visai, taigi prašome gerbti jų privatumą, o kai kurios, atvirkščiai, net turi barus arba nuomoja hamakus“, – pasakojo Davidas.

Hamakai – vienas svarbiausių Guna genties „baldų“. Hamakuose miegama (Guna namai neturi lovų), ilsimasi, čia gimsta vaikai, ir net vestuvių apeigos taip pat atliekamos kyburiuojant tarp dviejų palmių. Dauguma Guna namų – bambukinės pašiūrės, dengtos palmių lapais. Tankiau apgyvendintose salose kai kurie nameliai taip pat statyti iš skardos lakštų, o garsieji Guna lauko tualetai – nedidutės skardos pašiūrės, balansuojančios ant polių tiesiai virš jūros – paprastai suręstos iš visko, kas tik pakliuvo po ranka.

Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą
Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą

„Čia – medžiotojo namas“, – rodydamas į ant virvelės suvertas gyvūnų kaukoles, pakabintas ant bambukinio namelio sienos, aiškina Davidas. „O čia – šamano, kuris gydo žolelėmis ir užkalbėjimais.

Mes tikime, jog dauguma ligų yra dvasinės, ne fizinės, tad galvos skausmai, aukšta temperatūra ar gilus nuovargis paprastai gydomas pasitelkus nutchu, protėvių statulėles, šamano ritualus bei medicininius augalus. Guna labai svarbu įvairios gėlės: jei nėščia moteris valgys daug tam tikrų gėlių žiedų, jos kūdikis gims stiprus ir talentingas. Būtent todėl mūsų moterys vilki gėlėmis puoštais sijonais – medicininiai augalai yra labai svarbūs“, – išraiškingai gestikuliuodamas, pasakoja Davidas.

Kokosų prižiūrėtojai

Ne visi Guna indėnai gyvena didžiosiose salų bendruomenėse. Virš 55,000 Guna žmonių išsibarstę miniatiūrinėse salytėse, kuriose gyvenimas rodosi dar labiau nutolęs nuo dvidešimt pirmojo amžiaus realijų.

Nedidelė bambukinė pašiūrė, kurioje sukabinti miegamieji hamakai, virtuvė – atskiras bambukų namelis, kuriame rusena iš keturių rąstų sudėtas laužas, ir keletas poilsio hamakų, ištemptų tarp palmių – tai ir visas Sibi šeimynos turtas. Sibi, kaip ir dauguma Guna moterų, siuvinėja molas ir veria wini rankų bei kojų papuošalus, o jos vyras Wilsonas nardo jūroje, ieškodamas omarų, arba žvejoja savo mažutėje skobtinėje kanojoje.

Sibi ir Wilsonas taip pat renka kokosus, krentančius nuo palmių, ir kanoja gabena juos į Krabų salą. Čia kokosai parduodami kolumbiečiams ir panamiečiams arba mainomi į plantanus ir bananus, o nedidutėse Krabų salos gyvenvietės parduotuvėlėse Sibi perka keletą kokakolos skardinių vaikams, muilo ir adatų.

Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą
Paul Stewart nuotr./Kelionė po Panamą

Palengva sūpuodamasi hamake, Sibi siuvinėja ryškiai purpurinę rają mėlyname fone. „Jei pasidėsi molą su gyvūno arba paukščio atvaizdu po galva, sapnuosi girių ir jūrų gyventojus. Siuvinėti molas mane išmokiusi mama, o aš dabar mokau savo mergaites“, – laužyta ispanų kalba aiškina Sibi.

Didžioji dauguma Guna žmonių tebekalba savuoju čibčani dialektu, ir ispanų kalba jiems – antroji. „Aš išmokau angliškai, nes noriu papasakoti pasauliui apie Guna kultūrą. O galbūt pat kada nors galėsiu apkeliauti Žemę“, – šypsosi Davidas.

Payręs mus į ištikimąjį „Stahlratte“ burlaivį medine kanoja, Davidas linki sėkmės ir kviečia sugrįžti. „Guna Yala visuomet atvira keliautojams“, – priduria jis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų