Iš pirmo žvilgsnio Lisa niekuo nesiskiria nuo kitų Guna genties moterų. Sėdėdama nedidelėje iš medžio išskaptuotoje kanojoje ir vilkėdama tradicinius Guna drabužius, Lisa, kaip ir dauguma genties moterų, siūlo savo rankdarbius turistams. Tik Lisa nėra moteris: ji gimė berniuku. Tačiau Guna visuomenėje, kur moterys uždirba pagrindines šeimos pajamas, turi nuosavybę ir priima svarbiausius sprendimus, vyrai neretai mėgina imituoti moterišką gyvenimo būdą.
Vaikinai – nuotakos
Išsimėčiusi per 49 nedideles Guna Yala (kitaip žinomas San Blas pavadinimu) saleles, maža, tačiau išdidi Guna indėnų bendruomenė iki šių dienų išlaikiusi senąsias tradicijas, beveik nepasikeitusias šimtmečiais.
„Kai vaikinas ištekinamas, jis priima merginos pavardę ir persikelia į jos tėvų namus. Žmonai priklauso namas ir visas kitas turtas, ji priima visus sprendimus. Jei jos vyras yra žvejys, parnešęs laimikį namo jis turi atsiklausti žmonos, ar gali keletą žuvų nunešti savo tėvams“, – pasakoja Davidas, mažutis ispaniškai ir angliškai kalbantis Guna gidas iš Krabų salos.
„Jei šeimoje gimsta vieni berniukai, paprastai bent vienas jų „taps“ mergaite, kad padėtų motinai siuvinėti molas, ruoštis namuose arba žvejoti“, – sako Davidas.
Būti gėjumi, transvestitu ar translyčiu Guna gentyje – visiškai normalu: kultūroje, kuri aukština moterystę, niekas nė nemirkteli, kai vaikinai mėgina imituoti merginas.
Net svarbiausios Guna šventės sukasi apie moterystę: trys pačios svarbiausios progos švęsti Guna Yala salose – mergaitės gimimas, pirmosios jos mėnesinės bei vestuvės, kurias tradiciškai rengia jaunosios šeima. „Paprastai merginos motina nusižiūri geriausią salos arba bendruomenės žveją, medžiotoją arba ūkininką. Tuomet ji keliauja pas jo tėvus ir derasi dėl vedybų. Jei šeimų vyresnieji sutinka, vyksta vestuvės, per kurias jaunikis „pagrobiamas“ ir atgabenamas į vestuvių hamaką“, – pasakoja Davidas.
Anot jo, jo paties tėvai ištekinę jį neklausdami, ar nuotaka jam prie širdies, tačiau dabar vis daugiau Guna indėnų sutuoktinius gali rinktis patys. „Viskas priklauso nuo salos, kurioje gimei – kai kurios mūsų bendruomenės labai konservatyvios, o kai kurios leidžia jaunimui patiems rinktis antrąsias puses“, – priduria Davidas.
Trečioji lytis
Guna indėnai gyvena neįtikėtinai tolerantiškoje visuomenėje. Lytis, seksualinė orientacija ar odos spalva Guna Yala salose neturi jokios reikšmės. Vienas iš 145 Guna indėnų gimsta su albinizmu (Guna turi didžiausią albinosų gimstamumą pasaulyje), tačiau vietoje įtarumo ar patyčių, albinosai Guna visuomenėje vadinami „mėnulio vaikais“ ir yra gerbiami bei priimami be išlygų. Tiesą sakant, albinosai net laikomi ypatingais – pasak Guna legendų, jie galį „atbaidyti“ uraganus ir liūtis.
Gėjai, transvestitai ir translyčiai – ne išimtis. „Guna Yala mes vadinamės Omeggid, kas mūsų kalba reiškia „kaip moteris“, – pasakoja translytė Nandis. „Mes nesame vyrai, tačiau nesame ir moterys. Mes – trečioji lytis“, – sako ji. Pasak Nandis, jei berniukas staiga pareiškia, jog nori būti mergaite, tėvai visiškai nesutrinka. „Paprastai mamos tiesiog ima berniukus rengti mergaitiškai ir mokyti mola siuvinėjimo bei kitų „moteriškų“ darbų. Omeggidai gali tapti tiek mola kūrėjomis, tiek Guna kongreso nariais“, – sako Nandis.
Guna indėnai gyvena neįtikėtinai tolerantiškoje visuomenėje.
„Trečiosios lyties“ žmonių turi dauguma pasaulio kultūrų: Indijoje tai – hidžra bendruomenės, Nepale – meti, oficialiai pripažinta trečioji lytis, Samoa salose – fafafine žmonės, taip pat pripažinti kaip trečioji lytis.
„Guna visuomenėje, kaip ir daugybėje kitų itin senų kultūrų, lyties suvokimas nėra dvejetainis. Panašu, jog lyčių dichotomija, vien vyriška ir vien moteriška, egzistuoja tik Vakarų pasaulyje“, – sako fotografas Robertas Kalmanas, įamžinęs Guna Omeggid žmones įspūdinguose portretuose.
Siuvinių meistrai
Omeggid atstovai Guna visuomenėje garsėja kaip itin meistriški molų kūrėjai. Mūsų bičiulė Lisa, siūlanti įspūdingas molas savo medinėje kanojoje, su malonumu pasakojo apie mola kūrimo tradicijas, spalvų reikšmes, raštų prasmes. „Mano brolis – mūsų salos šamanas, taigi mūsų motina užaugino du iškilius bendruomenės narius. Ji mane išmokė siuvinėti molas, o kadangi truputį šneku angliškai, taip pat vedu turus po Guna Yala džiungles upe. Be galo didžiuojuosi, galėdama pasidalinti mūsų kultūra ir mūsų gamta“, – šypsosi Lisa.
Tiesa, tiems Omeggid indėnams, kurie palieka gimtąsias Guna Yala salas ir iškeliauja studijuoti arba dirbti į Panamą Sitį, sekasi sunkiau. „Mieste mus dažnai diskriminuoja, ypač, jei auginame ilgus plaukus, vilkime sukneles ir būname ryškiai pasidažę. Tačiau čia, namie, niekas nė nekilsteli antakio, kad ir kaip mes rengtumės ar reikštume save“, – priduria Nandis.
