Septynių valandų kelionė ir esu apsupta visiškai kitokios aplinkos nei Eskišehiras – Viduržemio jūra, palmės ir, rodos, ranka pasiekiami kalnai.
Prieš pradedant gyventi Turkijoje, vertėtų perprasti auksinę taisyklę – nėra jokių taisyklių, tik tradicijos, kurios persekioja kiekviename kasdieninio gyvenimo žingsnyje.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Pedantiškos idilės turkų šeimoje atspindys |
Pirmoji, žinoma daugumai, įeinant į namus, visuomet reikia atidžiai stebėti, kur šeimininkai palieka batus – koridoriuje ar prie durų jau buto viduje. Net jei suklupsi, turkai nieko nepasakys, bet nejučia gali imti skaičiuoti tavo „klaidas“.
Akimirkų stabdymas
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Nors jau popietė - antrame aukšte įsikūęs vaikinas vis dar miegaujasi miegu |
Kelionė prasidėjo sočiais pusryčiais, kurie visuomet yra iššūkis. Buvau įpratusi iš ryto greitai įveikti jogurtą ar dribsnių lėkštę, bet Turkijoje tai ilgas procesas. Kartais vos ne ceremonija trunkanti iki 2 valandų. Ant stalo puikuojasi kelių rūšių alyvuogės, omletas, uogienės, apelsinai, kelių rūšių sūriai ir... Net nepajunti, kad ateina laikas pietums, o tu vis dar prie stalo. Nuolat lėkti įpratusiam žmogui, toks ritmas tarsi laiko praradimas, bet vėliau imi vertinti tokį lėtumą – kada dar turėsi laiko tiesiog mėgautis supančiu kraštovaizdžiu ir stabdyti akimirkas?
Nieko keisto, kad ramybe pulsuojantis gyvenimas įtraukia. Lauke 40 laipsnių karščio – į lauką nosies nekiša net vietiniai. Tikrasis gyvenimas prasideda apie penktą valandą vakaro. Su energingąja Mısros mama Saliha apibėgame turistinius taškus – Hadrianos vartus, Hidirlik bokštą, Tekeli mečetę, Konyalti paplūdimį, negalime aplenkti Ataturko skulptūros, jo vardu pakrikštyto parko.
Kiekviename žingsnyje sutinkame rusų turistus. Antalija tarsi mažytė rusų sala Turkijoje. Sutikti vietiniai nekaip atsiliepė apie mūsų kaimynus. Ne tik jau ankstesniuose straipsniuose aptartas Natašos fenomenas atlieka savo vaidmenį, bet daugiausia nulemia rusų elgesys – nepagarba, egoizmas. Prie vieno turistinio objekto jie gali praleisti apie 20 minučių, net jei mato, jog už jų buriuojasi eilė. Iš kitos pusės, kaip turistai, jie yra vertinami, nes palieka begales pinigų. Turkija jiems vis dar egzotiška ir pigi šalis, kurioje galima pamiršti visas ribas.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Antalijoje gausu rusų. Šįkart - fotosesija tiesiog miesto centre |
Būtent dėl tokio turistų antplūdžio šis miestas nėra pigus. „Turkija palyginus yra nebrangi šalis, bet gyvenant Eskišehire šeimoje gali tedirbti vienas žmogus, o Antalijoje norint patenkinti visus savo poreikius, turi darbuotis ir vyras, ir žmona“, – ekonominę situaciją aiškina Saliha.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Gyvybe trykštanti Saliha |
Visgi kurortas idealiai subalansuotas turistams. Kas nenorėtų atsikėlęs ryte pro buto ar viešbučio langą išvysti kalnus ar akiai malonius sodriai mėlynus vandenis? Jau jaučiu, kaip šoku į sportbačius ir bėgu palei jūrą.
Pirmiausiai įveikiame Geyki kalną. Žygis į jį varginantis, bet nepamirštamas – pasiekti viršukalnę prireikia ir jėgų, ir kantrybės, bet viską atperka, kai leidžiantis žemyn gali mėgautis šaltinio vandeniu, o papėdėje laukia kavinės, kuriose pailsini nuvargusias kojas. Tradicinis maistas – vadinamieji Gozleme blyneliai. Čia pat ruošiama jų tešla, o vidus pripildomas špinatų ir fetos sūrio.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Efes alus karaliauja visur. Jo vardinės palapinės - Antalijos paplūdimiuose |
Vakare Mısra įkalba aplankyti paplūdimo parką – vieną populiariausių vietų Antalijoje. Įspūdis gan miglotas. Jau nuo rugsėjo mėnesio ši vieta „išeina atostogų“. Kurorte nebelieka įprasto žmonių antplūdžio. Tik salsos ritmai dar surenka kelias dešimtis turistų. O daugumoje kavinių šėlsta tik nematomi lankytojai. Į vieną jų įslenkame ir mes. Skamba gyva tradicinė muzika, nors be mudviejų daugiau žmonių ir nėra. Gan intymu, ar ne?
Temperamentingoji šeima
Vis dėlto mano pagrindinis dėmesys skirtas šeimai, su kuria gyvenu. Niekada neteko susitikti su tokiais pedantiškais žmonėmis, kurie būtų susikūrę tokį griežtą gyvenimo ritmą. Jo nevalia pažeisti. Kiekvienas šeimos narys turi apibrėžtas pareigas. Pavyzdžiui, tik tėtis moka mokesčius, eina į turgų, bet niekada negamina. „Išmokyk mane virti bulves“, – prašo Batuhan savo žmonos.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Turkų šeima visuomet energinga ir be jokių baimių priima mane, atvykėlę iš Lietuvos |
Saliha švelniai į jį pažiūri ir ironiškai atsako: „Tai mano erdvė, mano tvirtovė, kurioje galiu daryti ką noriu, tad neleisiu tau čia kelti kojos.“
Vyras su šypsena pažvelgia į žmoną ir pakeičia temą: „Mano mėgstama futbolo komanda – „Antalyaspor“. O kokia tavo?“ Turkijoje įpratau kartoti, kad Lietuvoje antroji religija krepšinis, o futbolas kol kas nesutraukia didžiulės gerbėjų minios.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Mısros tėvas Batuhan |
Visuomet maniau, kad mano šeima kai kada būna per emocionali ir iškrenta iš lietuviško temperamento ribų. Tačiau turkų šeimai neprilygstame. „Nerašyk, kad mes išprotėję“, – juokiasi visi šeimos nariai. Jų stiprioji pusė ta, kad jie žino šį faktą ir su tuo susigyvena. Tačiau kai kuriais momentais nežinai kaip elgtis, nes emocijos keičiasi kas pusę valandos.
Mısra verčia tėvų klausimus, bet tuo pat metu su jais ginčijasi ar pradeda netikėtai verkti. Tuomet norisi susirasti ramesnį kampą. Tačiau tenka tiesiog laukti, kol emocinė banga nuslūgs. O klausimas „ar gali pasakyti, ko klausė tavo tėvai“, kuriam laikui įstringa gerklėje.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Mısros ir mamos Salihos bendravimas - emocianalus ir nuoširdus |
„Gaila, kad tavęs niekas nefilmavo“, – juokiasi mano jogos mokytojas Taner Tarım, kol aš jam pasakoju savo atostogų nuotykius.
Laukimas, kol šeimynykščiai išsiaiškins santykius neprailgsta – mėgaujuosi vaizdu pro balkoną, skaičiuoju bėgiojančius žmones prie jūros ar stebiu kaimynų gyvenimą – kažkas, nors jau 11 valanda dienos, vis dar miega terasoje, berniukai daužo seną mašiną, paaugliai žaidžia populiarų žaidimą Okey ir geria Efes alų. Buvau atpratusi nuo tokių malonių pauzių. Bet, matyt, tai ir yra gyvenimas?
Netikėtos naujienos
Mūsų idilė žlunga, kai vieną dieną per įprastus milžiniškus pietus, brangioji draugė praneša, jog jos vaikystės draugė išteka. Mısros veidas tiesiog švyti, bet ne mamos. Rodos, Salihos akyse atsiranda klausimas: „O kodėl tai ne mano dukra? Juk ji jau 24 metų ir baigė ekonomikos bakalauro studijas.“
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Sužadėtuvių ceremonija |
Kol Mısra renkasi ką rengtis šventei, jos mama ima kalbėti, jog merginai metas vėl imti laikytis dietos ir vis randa priekabių dėl laikysenos. „Moteris visą laiką turi būti elegantiška ir graži“, – kartoja ji.
Po kurio laiko laikinas nepasitenkinimo rūkas išsisklaido. Naujas etapas – pasinėrimas į burtus. Bandome įžvelgti figūras tarp dar šiltos kavos tirščių, kurios išpranašaus mūsų ateitį. Man tai tik žaidimas, bet dukra su mama atrodo tikrai susikoncentravusios. Kuomet Saliha puodelyje išvysta kažką panašaus į vyrą, ji skubiai įbėga į virtuvę. Sėdžiu nieko nesupratusi. Gal kažko nepastebėjau? „Po būrimo yra svarbu iškart nuplauti tirščius, tuomet išvysti dalykai išsipildys ne už ilgo“, – paaiškina man.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Romantiškas pasiplaukiojimas Viduržiemio jūra |
„Taip, žinoma, sėdint ir valgant balkone, tikrai sutiksi savo gyvenimo vyrą“, – mano ironiškas balselis laukia savo valandos. Mėginu jį palikti mintyse ir nustumti kuo toliau. Reikia būti atviram visoms situacijoms ir tradicijoms.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Sustabdyta melancholijos akimirka |
Juk ši šeima dar yra ir gana religinga. Nesvarbu, kas nutinka ar kokią situaciją aptarinėjame, tėvai visuomet primena – Alachas mums padės. Tiesa, jie nesimeldžia penkis kartus į dieną, bet kuomet dukra pradėjo groti maldos metu, buvo iškart nutildyta – reikia palaukti, kol Tėvas baigs melstis.
Turkiško gyvenimo interpretacijos
Paskutinės valandos Antalijoje buvo mistiškos. Pirmą kartą sudalyvavau sužadėtuvių ceremonijoje. Jaunieji išnuomojo salę, kurioje susirinko tik artimi draugai ir giminės. Stalai nenukrauti valgiais, bet vis papildomi riešutais, bandelėmis ir vandeniu bei arbata.
Pirmiausia – šokiai, vėliau seka tradicinė ceremonija, kurios esminis akcentas jaunavedžių išlydėjimas į savarankišką gyvenimą einant aplink juos ratu su žvakėmis rankose. Jai besibaigiant, apsidairau – artimieji verkia. Tuomet pajunti, kaip tai jiems svarbu. Džiaugsmo ir liūdesio persipynimas tvyro ore.
Jau buvau kažkiek pramokusi turkų kalbos pagrindų ir keletą tradicinių šokių judesių, nes jau buvo tekę lankytis turkų vestuvėse. Tad manęs nuolat klausinėjo ar aš turkė. „Tu tikrai adaptavaisi“, – džiugiai tarstelėjo draugė. Ir iš tiesų, tai buvo pirmas vakaras, kai aš nebesijaučiau atvykėlė ar turistė, viskas pradėjo tapti sava.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Antalija su Mısra |
Nors laukimas, kada pajudės mano autobusas į Eskišehirą buvo varginantis. Mısra ir Saliha ėmė verkti. Kažkodėl pasijutau labai keistai. Net mano šeimos nariai išlydėdami į kokią avantiūrą bent jau bando tai priimti ramiai. Kartu ir gera, kartu ir keista, kad per keletą dienų tapau jiems artima.
 |
| A.Vareikaitės nuotr./Idilė beplaukiant Viduržemio jūra |
Bet jų ramus gyvenimo būdas kiek nuvargino. Rodos viskas aplinkui sulėtėjo. Kad ir kaip bebūtų karšta, verta kuo dažniau iškišti nosį iš namų, juk visuomet galima atrasti pavėsį. O vietoj planavimo ir bandymo sužinoti savo ateitį iš kavos tirščių, verta palikti komforto zoną bei priimti gyvenimą, koks jis yra arba keisti. Nereikia susidaryti klaidingo įspūdžio – nieko neteisiu, tai tiesiog dar viena turkiško gyvenimo interpretacija.
