Pirmą dalį galite skaityti čia.
Antrą dalį galite atsiversti čia.
Tačiau lietuviškos birželio mėnesio krušos negali lygintis su šia kalnietiška. „Apšilimui“ apžnaibiusi ir suplakusi minančiuosius ledukais, ji pavirto į audringą lietų. Visi lietaus nepraleidžiantys rūbai, pirštinės ir batai permirko kiaurai. Kiaurai permirkus 5 km aukštyje – baisu: palapinės nėra kur statyti, kaimelių pakeliui – nematyti. Kelias plaukte plaukė, o Algirdo priekiniai stabdžiai jau kelintą dieną praktiškai nebeveikė. Galiniai neatlaikė krūvio ir nustojo funkcionuoti pakeliui.
Tuo metu jis jautėsi atsidavęs „Dievo, likimo, ar to, kuo jūs tikite“ valiai. Po pusvalandžio leidimosi jau nebesijuto kojų ir rankų pirštų, beliko gelbėti juos kuo dažniau judinant. Po košmariškų 25 km per 1 valandą pradėjo dar ir temti, tačiau, matyt, Eglės taip gražiai garbintas Dievulis, grupės pasigailėjo – čia pat pamėtėjo miestuką Rumtse, kuriame tarsi išsigelbėjimas laukė vietiniai svečių namai.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./Leidžiantis nuo perėjos žemyn. |
Pirštus atšildyti galiausiai pavyko – itin padėjo karšta arbata ir paskutinę minutę turistinių prekių parduotuvėje Lukla įsigyti rankų šildytuvai (palankstyti jie įšyla ir šilumą išlaiko net iki 7 val.). Tačiau ši diena paliko pėdsakus visiems: net optimistiškoji Eglė to vakaro ryšį su namiškiais užbaigė sau nebūdingais post scriptum – „pasiilgau“, „noriu namo“, „apkabinu“.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./Vietinių vasaros būstas. |
Paskutinioji kelionės atkarpa – nusileidimas iki Leh miesto – praėjo ramiai. Visi įsikūrė jaukiuose nakvynės namuose, anksčiau rekomenduotuose brito Gavino. Miestas pasirodė keistokas, bent pagal lietuviškus standartus: elektra vis dingsta, interneto beveik nėra. Mat aplink vyksta statybos, kartkartėm nukertamas kabelis, o visos tenykštės interneto kavinės kaip pagal komandą užsidaro. Prie „katastrofiško greičio“ interneto pavyko prisijungti tik per deficitinį palydovinį ryšį vietinėje kavinukėje. Pakeliui komanda vieninteliame kelyje be išsišakojimų sugebėjo „pamesti“ jau pilnaverčiu „šeimos“ nariu tapusį indą Satnamą, kuris kartu su vokiečiu Maxu nurūko į priekį Algirdui belaukiant merginų. Prisivijus buvo likęs tik nekaltai besišypsąs vokietis.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./Leh miestas. |
Keliauninkams liko laukti 3 dienas, kol juos paims transportas. Šis laikas, kuriuo paprasti atostogautojai būtų apsidžiaugę, Algirdui pasirodė tuščias ir nežinia kuo užpildytinas – po visų patirtų nuotykių, „poilsiniai pasižvalgymai po apylinkes“ atrodė labai jau menki. Be to, Indijoje, nors viskas pigu, transportas brangokas (matyt, perimta ne pati geriausia britiška maniera). Mobilus ryšys, pasirodo, irgi neveikė, nes indai šiame regione neleidžia naudoti svetimų operatorių – privalu pirkti jų pačių SIM kortelę. Tai sudėtinga procedūra: reikia 4 nuotraukų, paso/vizos kopijų, užpildytos anketos, tuomet ji aktyvuojama per porą dienų, o centrinė būstinė domisi tavo asmeniu – jei būsi kuo neįtikęs, kortelę dar dvi savaites galės atjungti nė neperspėję.
Kol komandos vadas rūpinosi, kaip susisiekti su atitrūkusiais bendrakeleiviais, kiti pildėsi pilvus, vegetavo prie lėtai veikiančio interneto ir pažindinosi su saulėtu Leh miestu. Šis buvo ne tik įprastai judrus ir šurmulingas, bet ir pilnas baltaodžių, todėl pradėjo blėsti jausmas, kad keliautojai tebėra Indijoje. Iki šiol ji buvo: rytas ir vakaras kalnų apsupty, ryžiai, dalis, parantos, tualeto ir dušo trūkumas, lydintys draugiški bei taikūs žmonės, kuriais norėdavosi tai grožėtis, tai ant jų burnoti.
Išvarginti peršalimo, nesibaigiančios slogos, šašų, tynimų ir gerklės skausmo, lietuviai mirkėsi po karšto vandens srovėm, bandė vėl pripratinti pilvus prie europietiškos virtuvės, bendravo su netikėtai atsiradusiu indu Satnam, o Eglė šnabždėjo visokius pagyrų žodžius savo stoiškai kelionę atlaikiusiam dviračiui, į kurio neoficialią metriką dar kelionės metu įtraukė ir daugiau ar mažiau meilius „asiliuko“ (dėl kokybiško važiavimo į įkalnes) bei Sizifo vardus.
Tuo metu mažesnioji komandos dalelė apsilankė prie nuostabaus Pangong ežero, esančio 4200 m aukštyje – po kelionių dulkinais rudai pilkais kraštovaizdžiais atsirado gausybė spalvų. Juos pasitiko snieguotos kalnų viršūnės, įvairių mėlio atspalvių vanduo. Pernakvoję palapinėje draugai išmynė atgalios. Pirmuosius 35 kilometrus per marmotų slėnį, kur ganėsi ožkos ir arkliai, įveikti pavyko lengvai, tačiau prie Tangtse kaimuko, juos pasveikino dar tokio pat ilgio įkalnė, paskutiniuosius 10 km pavertusi košmaru – sustoti pailsėti, kad praeitų dusulys, tekdavo kas 10 metrų. Galiausiai, malonių tibetiečių stovyklavietėje apsistojus palapinėje su skyle stoge (per kurią naktį lijo), išsekusiems kankiniams beliko pusiausėdom stebėti, kaip bendrauja vietinių šeimyna.
Bendrų kalbų niekas nemokėjo, todėl įsiterpti buvo įmanoma nebent šypsenomis. Išeiti irgi nebuvo kaip – vos atvažiavus vyrai parginė didžiulę jakų bandą, kai kurie šių gyvulių į atvykėlius šnairavo, maurojo, ir neleido atsitraukti nuo palapinės. Kaip tokiomis sąlygomis nueiti į tualetą, žygeiviai nutylėjo.
Palikime juos stebėti, kaip moterys gamina valgį, vyrai belaukdami meldžiasi, suka maldos malūnėlį ir kartoja mantrą „Om mani padme hum“, neįspėkime, kad naktį lietus pils ant veido, nebesigilinkime, ar skanūs bus jogurto ir duonos pusryčiai, ir palikime juodu vienus pasimėgauti paskutiniais 10 km, 5300 m aukščio Chang La perėja, o galiausiai prasilėkti 40 km žemyn iki Leh, kur atras likusius komandos narius. Kelionė artėja į pabaigą.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./ Daiva ir Andrius ant Chang La perėjos. |
Rugpjūčio 22-ąją dieną viskas buvo paruošta grįžimui: daiktai sudėti, jausmingai ir graudžiai atsisveikinta su indu, vokiečiu ir kitais. Laukė „tik“ 3 dienų kelionė iš Leh iki Delio. Buvę žygeiviai po truputį pradėjo vardinti, ko norėtų sutiktuvėms: kugelių, obuolių pyragų, marinuotų agurkėlių (ypač pasisakė merginos), beje, nutylėdami, ką patys parveš lauktuvių.
Indijoje, regis, važiuoti gerų sąlygų nebūna – ne vien dviračiais, bet ir autobusiukais. Jau iš Srinagar miesto parašę keliautojai išreiškė viltį kitądien pasiekti Jammu, o dar kitądien, su Dievo pagalba (beje, taip parašė netikintis komandos narys), jau ir pačią sostinę. Rūgštų toną nulėmė tai, jog pirmuoju nacionaliniu Indijos greitkeliu (National Highway 1), t.y. tarsi ir geriausiu keliu, 400 km jie tenuvažiavo per 13 val. Liko supratimas, kad greitkelio savoka Indijoj skiriasi nuo europietiškos.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./Pirmasis nacionalinis greitkelis. |
Kitą dieną kelionė nepalengvėjo. 12 valandų keliautojai kratėsi Kašmyro regionu – musulmoniškaja Indijos dalimi, įvažiuodami iš vieno miestelio į kitą. Laukinį kalnų grožį keitė urbanizuotoji Indija.
Džamu (Jammu) miestą (600 km iki Delio) visi pasiekė lengvai „išėję iš veidų“, Eglė pasiguodė neišsimiegojusi – vis prabusdavo nuo savo galvos kaukšėjimo garso į stiklą. Vairavimo ypatumai Indijoje jai pasirodė išskirtiniai – visi važiuoja kas sau, „šachmatų principu“, pagrindinė taisyklė: „lenk net jei nėra kelio ir pypsink kuo ilgiau“. Beje, pypsėjimo signalai Indijoje labai paįvairinti – vietoj trumpo aiškaus ištisinio dažniau pasigirsta ilgos trelės, panašios į ledų furgonų, grojančių durų skambučių ar senesnių mobiliųjų melodijas.
Eglei nežavią Indijos pusę sudarė tvankuma, drėgmė, smogas, dulkių debesys ir žmonių grūstys – ar tai būtų kaimelis, ar 10-milijoninis miestas, ar pakelė, ar miškas – iki šiol kažką panašaus buvo mačiusi tik Egipte – Kaire.
Pasakojimų krivulę iš jos perėmęs Algirdas pasipasakojo paminėjęs savo gimtadienį „spoksodamas į ventiliatorių ant lubų panų kambary“. Tuo metu kas nuėjo miegoti, kas gulėjo paslikas, kas sėdėjo prie interneto, o kas prausėsi – reikia kartais ir tokių gimtadienių... Bent jau obuolių pyragas buvo žiauriai skanus, pasiguodė Algirdas, ir dar trumpai grįžo prie kelionės: mikriuko vairuotoją jis įtarinėjo abejotinais protiniais gebėjimais, bet įsitikino, kad gali būti dar blogiau. Likus 60 km iki dienos tikslo vairuotojas apsikeitė su kažkokiu sutiktu „draugeliu“ ir pirmąsyk Indijoj tapo tikrai baisu – tiek, kad šiaip jau kaip reta ramus ir kantrus vaikinas pasitelkė visus savo žinomus keiksmažodžius.
O ir sustojus nesisekė – lauke tvyrant 35 laipsnių karščiui ir didžiulei drėgmei Algirdas originaliai sumąstė kinų užeigėlėje užsisakyti aštraus maisto. Šis teko tuščiam skrandžiui: vos per kelias sekundes vaikinui pradėjo lietis akyse, jis sukniubo prie stalo, tačiau indai pasirodė nepėsti – iškart jį pastatė ant kojų sugirdę kelis šaltus puodelius vandens. Už vargšą dar buvo pasimelsta gretimai esančioje šventyklėlėje, ir šis, panūdęs saldaus miego, pranešė eisiąs nusnūsti.
Kelionės pabaigoje atgijo ir „Namaste“ tarė mažai iki tol su išoriniu pasauliu norėjusi bendrauti Indrė. Jos pastebėjimai – koncentruoti ir aštrūs. Pirmiausiai guodimasis, jog vakar manė išvemsianti sielą. Šiandien ji įtarė nusiversianti nuo skardžio su vairuotojo „psichu draugeliu“, kurį spėjo apskųsti savo kelionės agentui. Ir pastaba, kad svorio šioje kelionėj, dėl pigių ir skanių tibetietiškų patiekalų, tikrai niekas nenumetė.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./ Pakeliui namo. |
Dar viena, alinančio karščio kupina diena, paskutinieji 600 km iki skurdu persmelkto Delio ir keliautojai – jau Europoje, Vienoje. Netrukus jie bus Vilniuje, kur nustebins artėjanti rudeniška dargana, ausyse spengianti tyla važiuojant nuo oro uosto, net darbo dienos vidury išmirusi atrodanti pirmininkaujančios ES valstybės narės sostinė, ir vis dar ryškūs, bet apibluksiantys prisiminimai, kuriuos VšĮ „Špikis“, žinoma, pasistengs suguldyti į filmą.
Po kelionės Eglė vos atsibudusi pasigedo kompanijos, kalnų; Indiją primena tik tebesisukantys viduriai ir nuolatinis įspūdžių perpasakojimas vis naujiems draugams. Namai – itin mieli ir erdvūs.
Ryškiausiai Eglė prisimena pirmąjį užsėdimą ant perkrauto dviračio, priekiniam ratui šoktelint į orą, nenutylantį sunkvežimių pypsėjimą, „dust of luck“ užrašus ant jų užpakalių, ausyse skambančius „Julay, Namaste“, mojuojančius vaikus, akmens luitų kritimą ant kuprų, skuodžiant iš paskutinių, maistą – dalį ir Parantas, Maggi sriubą su omletu bei citrinos/imbiero/medaus derinio arbatą, sutiktus bendrakeleivius, Nako kaimelio akmenines sienas su maldos rėžiniais, namelius, kurie iš tolo panašėja į kregždučių lizdus, kruopščias Algirdo pastangas nufilmuoti žygeivius įvairiais rakursais, veidų išraiškas, kai pamestus dokumentus grąžino nepažįstamas žmogus, motociklininkų atiduodamą pagarbą, juoką ir pokalbius vakarais, džiaugsmo ašaras, draugų palaikymą ir pasitikimą oro uoste ir kitką.
Tik nesinori prisiminti paskutinių trijų dienų kelionės autobusiuku per „tikrąją Indiją“. Berods, jau pavyko įkalbinti mamą kitąmet keliauti kartu.
Algirdas netikėtai prisipažįsta, kad iš jokios kelionės nenorėjo sugrįžti taip, kaip iš šitos. Joje nebuvo viskas blogai, tiesiog visko buvo... per daug: skurdo, purvo, triukšmo, važiavimo purtančiu autobusiuku, ypač paskutinėmis dienomis – tai užgožė ankstesnius įspūdžius. Kol kas norisi grožėtis lietuviškos gamtos žalumu, o į Indiją artimiausiais metais sugrįžimas neplanuojamas.
Ir vis dėlto, kelionė, tęsia jis, buvo neeilinė – dangų siekiančios perėjos, ypatinga patirtis, nepasidavusi komanda, likusių Lietuvoje parama (o ir šmaikštūs Indijos kelio ženklai, sakantys „nepamiršk, kad tavęs kažkas laukia namie“ – skirti greičio viršytojams) ir pats šilčiausias pasitikimas oro uoste. Šyptelėjęs Algirdas perduoda padėką ir rėmėjams: Lukla, kuprine.lt, Veloklinika ir perku.dviratis.lt ir atsisveikina iki kitų metų.
 |
| Daivos Kurbedienės nuotr./Sutikimas Vilniaus oro uoste. |
Ar tikrai iki kitų metų? – prisivejame Algirdą prie durų. Vaikinas nenoriai, bet visgi išsitaria, jog, jei pasiseks, kelionės filmas gali būti baigtas kurti dar šiemet, tad jau žiemą galime tikėtis jo pasirodymo Lietuvos kino teatruose; dar vėliau, vasarą, jį, kaip ir ankstesnius filmus, galbūt bus galima pamatyti ir per mažesnius ekranus – internetu, nusipirkus „Špikio“ internetinėje parduotuvėje (shop.spikis.lt), o gal net ir kokį sykį per TV . Algirdas nueina tylomis: jis nemėgsta tuščiai žadėti, tačiau šią akimirką galime nuspėti, kad vos susilaiko neištaręs: „šiaip jau filmus verčiau žiūrėti žiemą – o vasara skirta keliauti dviračiais“.
Pasakojimas parengta remiantis keliautojų dienoraščiais ir pasakojimais.
