Būti turistu labai pavojinga
Prieš vykdamas į šią kelionę ypač daug laiko skyriau pasiruošimui. Reikėjo ją gerai suplanuoti, nes daugiau nei pusę šalies teritorijos jau valdė Talibanas. Jie svetimšalių nelaukia ir jei tik pakliūčiau į jų rankas – nepaleistų. Didžiausia tikimybė, kad vietoje ir nušautų. Apie tokius įvykius daug kartų rašė pasaulio spauda. Įsigijau net 8 skrydžius „Kam Air“ avialinijomis, kurios įvardintos kaip vienos nesaugiausių pasaulyje, bet kito pasirinkimo neturiu. Nė į vieną miestą negaliu patekti sausuma, nes tektų įvažiuoti į talibų teritorijas.
Vizą gavau Dubajuje, ypač lengvai. Užtrukau tik parą, bet galėjau formalumus susitvarkyti ir dar greičiau. Reikėjo paruošti pluoštą dokumentų, patvirtinimų iš Afganistano ir susimokėti 100 JAV dolerių. Prieš tai bandžiau susisiekti su keliomis ambasadomis Europoje, visur man buvo atsakyta išduoti vizą per daug neaiškinant priežasčių.
Leidžiantis į Kabulo oro uostą, mačiau daug karinės technikos. Sraigtasparniai, naikintuvai, šarvuoti visureigiai. Į dangų kas kelias minutes kilo ir JAV oro pajėgoms priklausantys kariniai ir transporto lėktuvai. Su talibais jau buvo pasirašytas susitarimas, kad amerikiečiai ir visos kitos užsienio pajėgos paliks šalį iki rugsėjo 11 dienos.
Oro uoste po pasų patikros priėjo pareigūnas ir liepė sekti paskui. Nusivedė į mažą kambarį pokalbio. Jau pamaniau, kad bus bėdos, bet po trumpo pašnekesio buvau paleistas. Matyt, įtarimą sukėlė mano turistinė viza. Juk čia turizmas iš esmės neegzistuoja, į pavojingą šalį užklysta tik vienetai keliautojų.
Prie oro uosto teritorijos manęs jau laukė kelionės palydovai. Specialiai juos susiradau, kad padėtų planuoti kelionę. Jie vietiniai, žino naujausią informaciją, kur yra Talibano kovotojai, kur jų patikrinimo postai.
Kad kuo mažiau išsiskirčiau iš vietinių žmonių, pirmiausia nuvykome į siuvyklą, kad man pasiūtų tradicinius afganistaniečių rūbus. Reikia imtis visų įmanomų saugumo priemonių.
Važinėjant Kabulo gatvėmis mačiau daug vaikų, prašančių išmaldos. Jie bėgiojo nuo vieno automobilio iki kito ir rankomis daužydavo stiklą. Prašydavo išmaldos. Gatvėse ir daug moterų, kurios tiesiog sėdėdavo ant žemės ir laikydavo ištiestą ranką. Jei jos neturi artimųjų, kurie galėtų joms padėti finansiškai, tenka eiti į gatves. Jos bemokslės ir nuo seno neturėjo galimybės dirbti viešose vietose, tai buvo draudžiama. Užsiimdavo tik ūkio ruoša savo namuose.
Bet jau daugiau nei prieš dešimtmetį tuometė Afganistano valdžia suteikė galimybę mokytis ir mergaitėms. Mokyklos buvo ne visoje šalyje, o tik oficialios valdžios kontroliuojamose teritorijose. Kur Talibano žemės, nėra nė vienos mokyklos jų mergaitėms. Talibai nepaliko šalies mokyklų ramybėje ir specialiai rengė prieš jas atakas. Tik man palikus Kabulą, jie įsiveržė į vieną iš sostinės mokyklų ir ją susprogdino. Žuvo daugiau nei 90 žmonių, 240 buvo sužeista.
Narkomanai – visur
Gatvėse labai daug narkomanų, kurie nesislėpdami leidžiasi heroiną, vartoja opiumą, rūko hašišą. Narkotikai čia labai pigūs ir lengvai prieinami. 80 proc. pasaulyje suvartojamo heroino atkeliauja būtent iš Afganistano. Narkomanai visur – miesto parkuose, ant suoliukų ar tiesiog įsitaisę gatvėse šalia pravažiuojančių automobilių. Dažnai renkasi po miestų tiltais, norėdami apsisaugoti nuo lietaus ar sniego.
Aplankiau vieną iš jų susibūrimo vietų. Mano palydovai stengėsi atkalbėti nuo sumanymo, jie ir patys bijo ten lankytis. Kai pasakiau, kad važiuosiu vienas, jie pasiūlė kitą planą – pakalbėti su policininkais, kad mus lydėtų. Už nedidelį mokestį mums pavyko susitarti dėl ginkluotos palydos. Po tiltu buvo keli šimtai žmonių. Kai kurie iš jų buvo labai nepatenkinti mano pasirodymu, rodė nepadorius ženklus, agresyviai nusiteikę artinosi link manęs. Bet policininkai atsukdavo ginklą į juos ir tie iškart atsitraukdavo. Kvapas tvyrojo baisus. Sunku suprasti, ar nuo kanalizacijos upelio, tekančio šalia, ar nuo pūvančių žmonių galūnių. Daug žmonių vos paėjo – kas be kojos, kas žaizdotais veidais.
Visur mirties pėdsakai
Kabule labai daug patikrinimo postų. Stabdomi automobiliai, tikrinami ir praeiviai. Talibano atstovai reguliariai įsiveržia į miestą ir rengia sprogdinimus. Pasaulinę spaudą pasiekia tik didžiausieji iš jų, kuomet žūsta labai daug žmonių. Dažnai taikomasi ir į konkrečius asmenis, prie jų automobilių ar motociklų pritvirtinant magnetines bombas. Net mano palydovai prasitarė, kad kartą buvo visiškai šalia sprogimo vietos. Jam įvykus nuvilnijo dvi stiprios bangos, buvo net sunku įkvėpti oro. Žmonėms sprogimai – kasdienybė, jie susigyveno su tuo ir mažai bekreipia dėmesio. Jei kažkur sprogo bomba, tai ta teritorija užtveriama, o šalia esančiose gatvėse ir toliau vyksta gyvenimas lyg niekur nieko. Būtent dėl apsaugos nuo sprogimų daugelyje vietų ištisi kvartalai apsupti kelių metrų aukščio betono ir armatūros sienomis.
Važinėjau po miesto gatves su palydovais, o jie vis rodydavo vietas, kuriose buvo įvykę baisūs dalykai. Čia pastatas susprogdintas, čia žmonės sušaudyti, o čia – baseinas be vandens su aukštu tramplinu, nuo kurio talibai stumdavo žmones žemyn, kad tie užsimuštų. Visos miesto vietos paženklintos mirtimi.
Virš miesto kabo didelis dirižablis, kurį iškėlė JAV kariai. Jame įtaisytos vaizdo kameros, stebinčios miestą. Dangų raižo kariniai sraigtasparniai, kurie vis suka ir suka ratus aplink miestą. Yra ir transporto sraigtasparnių, nes dėl didelio pavojaus ne visi nori keliauti sausuma. JAV ambasados darbuotojai juos nuolatos naudoja, net jei ir reiktų įveikti tik mažą atstumą. Puikiai nuo kalno mačiau ambasados pastatus, kurie užėmę gan nemažą miesto teritoriją, ir į ją besileidžiančius sraigtasparnius.
Mieste radau vietą, į kurią buvo suvežti įvairūs karo artefaktai. Pakalbėjus su teritoriją saugančia apsauga, pavyko ten patekti. Ten pat įsikūrusi ir vietos televizija, todėl imamasi didelio saugumo. Jau kelis kartus čia buvo įvykdyti sprogimai.
Apžiūrėjau stovinčius senus sraigtasparnius, lėktuvus, raketas, bombų, kurios buvo numestos ant Kabulo, likučius. Mačiau iš savižudžių atimtas liemenes su metaliniais rutuliukais. Žmonėms susisprogdinus, jie išlaksto į įvairias puses ir sužeidžia ar nužudo daug žmonių. Čia surinkta ir įvairiausių minų kolekcija. Nors teritorijos jau daug metų valomos, dedama išties daug pastangų, bet ir dabar šalis laikoma viena iš labiausiai užminuotų vietų pasaulyje.
Chaosas Kabulo gatvėse
Kabulo gatvėse chaosas, žmonės visiškai nesilaiko eismo taisyklių. Šviesoforai sankryžose – retenybė. Gal tik keli stovi visame mieste, bet ir į tuos niekas nekreipia dėmesio. Transporto priemones vairuoja tiek ir 12 metų vaikai, tiek ir žmonės be vairuotojo pažymėjimų. Policininkams sustabdžius, sumokama jiems į kišenę ir gali važiuoti toliau. Už atitinkamą mokestį galima vairuotojo pažymėjimą ir nusipirkti, kam gaišti laiką mokslams. Tie patys policininkai pirkėjui atveža dokumentą tiesiai į namus.
Miestas atrodo kaip vienas didelis turgus. Visi kažką pardavinėja, norėdami užsidirbti duonos kąsniui. Audiniai, rūbai, prieskoniai, maisto produktai, naminiai gyvuliai ar paukščiai. Prekyba vyksta visur. Beveik ant kiekvieno kampo pardavinėjamas ir gatvės maistas. Populiariausias patiekalas – bolani. Jis primena mums gerai žinomus čeburekus, tik siūlomi įdarai daug įvairesni. Mėsa, įvairios daržovės, lęšiai ar žirniai. Maistas užgeriamas jogurtu arba šaltu gėrimu „Doogh“, kuris gaminamas iš to paties jogurto, tik maišomas su vandeniu ir druska.
Pandžšyro slėnyje – karų aidai
Apžiūrėjęs gražiausius miesto statinius, mečetes, turgavietes ir parkus, iškeliavau į Pandžšyro slėnį. Tai vienintelė šalies vieta, kurią galiu saugiai pasiekti sausuma.
Slėnyje vyko didžiausi mūšiai su sovietų armija ir Talibanu, tad kur pažvelgsi, visur riogso sunaikinta karinė technika. Norint patekti į slėnį, tenka pravažiuoti net kelias karo bazes bei patikrinimo punktus. Slepiu fotoaparatą, nes fotografuoti griežtai draudžiama. O ir šiaip, žmogus šiuose kraštuose su fotoaparatu rankose vietiniams didelio pasitikėjimo tikrai nekelia. Su savimi turime specialius leidimus atvykti į regioną, kariai patikrinę juos be didelių problemų mus praleidžia.
Pandžšyro slėnyje gyvena apie 100 000 gyventojų, dauguma – etniniai tadžikai. Sovietai kelis kartus per karą bandė užimti teritoriją, bet vis nesėkmingai. Vyko dideli mūšiai. Kelias tik vienas, kuriuo Sovietų Sąjungos kariai galėjo pravažiuoti su savo daug pažangesne karo technika.
Bet neatsilaikydavo prieš Hindukušo kalnus puikiai pažįstančius mudžahedus, vadovaujamus karo vado Achmado Šacho Masudo. Pasislėpę kalnuose mudžahedai iš visų kelio pusių atakuodavo priešus. Jie susprogdindavo kalną, tokiu būdu užtverdami kelią. Įstrigusius priešus sušaudydavo, o jų karo techniką pasiimdavo sau.
Atėjus talibams į valdžią 1996 metais, jiems taip pat nepavyko kontroliuoti slėnio ir jis išliko laisvas. Tai labai nepatiko tiek Talibanui, tiek „Al Qaeda“ teroristinei grupuotei. Osamos bin Ladeno nurodymu buvo organizuotas pasikėsinimas į Achmadą Šachą Masudą. Teroristai, apsimetę užsienio žurnalistais, įsiprašė pas jį dėl interviu, o atvykę susisprogdino vaizdo kameroje paslėptais sprogmenimis. Žymusis karo vadas žuvo.
Jis buvo palaidotas slėnyje pastatytame mauzoliejuje, kurį saugojo jo karo bendražygiai.
Šios vasaros pabaigoje talibams vėl atėjus į valdžią, Pandžšyro slėnis buvo paskutinis regionas, kuris dar priešinosi jiems. Bet neilgai, jėgos šį kartą buvo nelygios. Šiuo metu absoliučiai visa Afganistano teritorija – Talibano rankose. Šalyje iškart dingo visi plakatai, garbinantys Masudą, jų ilgametį priešą.
Išskirtinė moteris
Turėjau galimybę nuskristi 2 dienoms ir į senovinį Herato miestą. Mus pasitiko pirmoji ir vienintelė moteris gidė Afganistane. Tai negirdėtas dalykas šioje visuomenėje, laužantis visas normas. Jos vardas – Fatima Haidari. Apie ją rašė visi didžiausi pasaulio dienraščiai. Jaunystėje gyveno labai skurdžiai, ganė gyvulius kaime, paskui pramoko anglų kalbos ir pradėjo dirbti gide. Jos darbas labai pavojingas. Jei talibai ją atpažintų ir sugautų – nužudytų. Moteris, nedengianti veido, bendrauja su užsieniečiais vyrais. O juk talibai moterims draudžia dirbti ir net išeiti į miestą be vyro palydos.
Fatima prieš sutemstant visuomet grįžta į savo kaimą Herato priemiestyje, vakarais bijo keliauti, pernelyg pavojinga. Dažnai jai tenka pravažiuoti talibų patikrinimo punktus, tuomet ji atrodo visiškai kitaip. Minėjo, kad mirtis lauktų vien už padažytas lūpas.
Talibams užpuolus Herato miestą, Fatima sugebėjo pasiekti Kabulą ir kurį laiką slapstėsi jame. Jai labai pasisekė, sulaukė pagalbos iš italų tuomet, kai buvo rengiamos gelbėjimo operacijos per Kabulo oro uostą. Šiandien ji visiškai saugi, gyvena Italijoje.
Heratas gražus, aplankiau senuosius statinius, kelias mečetes, bei atstatytą 2350 metų senumo Herato citadelę. Dar laiko užteko ir Džihado muziejui, kuriame laikoma daug karinės technikos eksponatų.
Kur toliau?
Grįžtu į Kabulą, laukia skrydis į pavojingiausią mano maršrute miestą – Kandaharą. Paskui į Mazar-i-Sharifo regioną, kuriame linksminsiuosi su vietos žmonėmis, aplankysiu primityvų plytų fabriką, stebėsiu paukščių giedojimo varžybas, supsiuosi atrakcionuose, kurie sukami tik žmogaus rankomis, nes ten nėra elektros. Apsilankysiu ir Bamiano regione, kuris garsėjo milžiniškomis Budos statulomis, deja, jas jau sunaikino talibai. Svečiuosiuosi pas žmones, gyvenančius urvuose.
Antrą pasakojimo dalį netrukus skaitykite 15min.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius