Čia paprastai be galo tyku ir beveik nėra žmonių: dauguma keliautojų naudojasi didesniu Ipiales pasienio postu, į kurį veda geresni, puikiai asfaltuoti keliai.
Tačiau šiandien San Miguelyje – šurmulys. Žmonės su lagaminais ir nešuliais, UNICEF darbuotojai, kariškiai, sustiprintos policijos pajėgos ir niūriai nusiteikę pasieniečiai.
Per trisdešimt žmonių sėdinėja prie įėjimo į Kolumbijos–Ekvadoro pasienio imigracijos ir muitinės pastatą. Kai kurie kantriai laukia, susėdę ant savo lagaminų ir krepšių; moterys supa kūdikius ir ramina verkiančius vaikus. Kai kurie neramiai vaikštinėja pirmyn ir atgal, klausinėja pareigūnų, žvilgčioja į duris – magiškas duris, kurios reiškia naujus dokumentus ir vizų antspaudus, magiškas duris, per kurių rankenas įstrižai įsprausta policininko lazda, kad niekas negalėtų jų atidaryti.
Palikę motociklus lietaus permerktoje aikštelėje, keliaujame pasienio pastato link. Žemaūgis ekvadorietis policininkas dalija žmones į dvi eiles.
„Venesueliečiai į kairę, – garsiai sako jis. – Visi kiti į dešinę.“
„Visi kiti“ – tai kolumbiečių keliautojų pora, čilietis motociklininkas ir mes su Paulu. Penketas žmonių. Trisdešimt kažkiek – kitoje eilėje.
Kol stovime laukdami, venesuelietė moteriškė, mėgindama prasibrauti į priekį, stipriai stumteli mane. Susierzinu; nejaugi taip sunku pasakyti „atsiprašau“? Čia pat su siaubu pagaunu save: aš stoviu trumpojoje eilėje, tačiau man kelia irzulį nevilties pagautos moters stumtelėjimas?
Policininkas ištraukia lazdą ir atidaro duris, įleisdamas kolumbiečius, čilietį ir mus du. Vos įėjus į vidų, durys vėl užtrenkiamos. Žmonės Kairėje Eilėje lieka laukti.
Švelnus tropikų lietus šuorais krenta žemyn.
Pasienio pastato viduje gurgžda švarut švarutėlės baltos grindys, veikia oro kondicionieriai, o pasieniečiai vilki naujomis, traškiomis uniformomis.
Penkios minutės gauti išvykimo antspaudą iš Kolumbijos. Penkios minutės atiduoti motociklų dokumentus. Dešimt minučių eilėje prie Ekvadoro imigracijos pareigūnų langelio.
Lauke – vaikai ir lietus, sušlapę lagaminai ir pasai bei kelionių dokumentai, gniaužiami delnuose truputėlį per stipriai.
Laukdama eilėje prie Ekvadoro imigracijos, užkalbinu už manęs stovinčią nedidutę juodaplaukę moteriškutę. Ji narsiai šypsosi savo penkerių metukų dukrelei.
„Iš kur jūs?“, – klausiu jos.
„Soy Venezolana. Iš Venesuelos. Jie duoda mums tik dieną kirsti Ekvadorą. Tik vieną dieną pasiekti Peru. Gausime įvažiavimo antspaudus, ir tuomet mus iškart sulaipins į autobusą. Teturime dieną kirsti Peru pasienį... Žinot, mano vyras gyvena Limoje.
Tačiau mes nenorime gyventi užsienyje. Mes norime grįžti į Venesuelą. Kai tik reikalai pagerės, kai tik mūsų šalis atsigaus, tuojau pat grįšime. Bet Peru – na, perujiečiai kol kas leis mums pasilikti. Kolumbija nebeleidžia. Nebeleidžia ir Ekvadoras“, – pasakoja.
Už venesuelietės moteriškutės stovi Čilės motociklininkas.
„O kaip Čilė?, – klausiu jo. – Ar Čilė priima pabėgėlius?“ „Ne, – sako čilietis. – Nebe.“
„Bet juk jūs turite tiek vietos“. „Taigi, – sako jis. – Turime vietos. Bet neturime darbo. Todėl Čilė keičia savo imigracijos politiką. Daugiau jokių išlygų. Mes čia ne koks Pietų Amerikos socialinės pagalbos centras, žinot.“
Juodaplaukė moteris šypsosi savo dukrelei. Tik viena diena pasiekti Peru.
„Sveiki atvykę į Ekvadorą“, – mandagiai sveikinasi ekvadorietė imigracijos pareigūnė, atiduodama man mano pasą. Su mažute Europos Sąjungos vėliavėle kampe. Mano lietuvišką pasą; kadaise tokį pat bevertį, o dabar tokį brangų. Dabar – bilietą į laisvę bet kur pasaulyje, bet kur namie.
„Sėkmės“, – sakau venesuelietei. Ji linkteli galva, žiūrėdama kažkur tiesiai prieš save.
Kad galėtume išeiti iš pastato, turime pabelsti į stiklą: durų rankenos ir vėl pernertos policininko lazdos.
Žmonės žvelgia į mus su nerimu. UNICEF darbuotojai išlanksto nedidelį stalą laiptų viršuje, prie pat magiškųjų durų, ir ima tvarkyti venesueliečių dokumentus.
Yra mineralinio vandens.
Pamažu dedamės šalmus. Prisimenu, jog balnakrepšyje turiu obuolių. Obuoliai švieži, saldūs ir traškūs. Norėčiau atiduoti juos venesueliečiams vaikams. Nedrįstu. O jei jų tėvai įsižeis, jei palaikys tai labdara?
Nežinau, kur dėti rankas.
Atvyksta dar vienas autobusas su Kolumbijos numeriais. Žmonės lipa iš autobuso, mažos mergytės kumštukais trina mieguistas akis, senos moterys nerimastingai tempia lagaminus pasienio pastato link, o vyrai stoviniuoja vietoje, apstulbę, greičiau, greičiau po stogu, nuo lietaus.
„Čia – mano Triumph Tiger“, – patenkintas sako čilietis motociklininkas, rodydamas į savo naujutėlaitį juodą motociklą. Mes paspaudžiame jam ranką ir palinkime vieni kitiems gero kelio.
Nežinau, kur dėti akis.
Šokame į balnus ir leidžiamės šlapiu keliu tolyn į Ekvadoro gilumą.