Čimborasas – tai aukščiausias Ekvadoro ugnikalnis, kurio viršūnė, nuolat gaubiama debesų 6 263 metrų aukštyje, yra toliausiai nuo Žemės centro nutolusi viršukalnė pasaulyje (taip yra todėl, kad Ekvadoras plyti ant nulinės paralelės, kurioje Žemės apimtis – didžiausia). Šis kalnas – daugybės ekvadoriečių legendų, meno kūrinių, šalį reprezentuojančio herbo ir kitų simbolių taikinys.
Tačiau Kičua indėnams Čimborasas nėra tik įspūdingai aukštai išsikišusi uola. Vietiniai indėnai šį ugnikalnį laiko dievų sostu ir vadina „tėvuku Čimborasu“, mat Kičua tradicijoje šis ugnikalnis, padengtas amžinojo ledo, laikomas itin svarbia mitologijos figūra.
Ledo žmogaus keliu
Senis Uška – paskutinysis Ekvadoro Ledo žmogus. Atkirsti Čimboraso ledo ir parnešti jo žemyn į kaimą iki šių dienų yra itin garbinga profesija, paveldima iš senelio tėvui, iš tėvo sūnui. Vietiniai tiki, jog Čimboraso ledas turi stiprių gydomųjų savybių, tad iš šio ledo gaminamos sultys, arbata arba tiesiog vanduo, pasak vietinių indėnų, turi ypatingų galių.
Pasiekęs Čimboraso papėdę, senis Uška ima rinkti šiaudus ir sausą žolę – ja paskui apvynios ledo luitus, kad šie neištirptų. Sukrovęs šiaudų ryšulius ant asilo nugaros, Uška ima kopti aukštyn.
Los Hieleros, Čimboraso ledyną, Uška pasiekia vidurdienį. Čia jis primityviu kapliu kapoja ledo luitus ir, suformavęs keletą didelių ledo kubų bei apvyniojęs juos šiaudais, krauna nešulį ant asilo nugaros.
Namo Uška grįžta vakarėjant. Kitą dieną Čimboraso ledą jis parduoda vietiniame turguje, kur už vieną luitą gauna apie keturis dolerius.
„Gimiau vargšas ir mirsiu vargšas, tačiau mes, kalniečiai, pratę“, – laužyta ispanų kalba pasakoja Uška. Gimtoji Kičua kalba jam sekasi kur kas lengviau.
Uškos sūnėnas Chuanas tikisi vieną dieną perimti dėdės profesiją. Tačiau jaunuolis šiek tiek apsukresnis: visai nesenai Chuanas pradėjo siūlyti „ledo išvykas“ turistams, suteikdamas keliautojams galimybę pamatyti hielero, ledo žmogaus, darbą „gyvai“. Už tokią kelionę jis prašo 40 dolerių – tikrų tikriausio lobio šalyje, kur vidutinis atlyginimas siekia apie 380 dolerių.
Velnio ryklė
Jei Čimboraso kalną indėnai vadina „tėvuku“, tai netoli jo stūgsantis Tungurahua ungikalnis vietinių pramintas „Mama Tunguruahua“. Šis ungikalnis mažesnis, tačiau kur kas aktyvesnis, nei Chimborazo: paskutinis Tungurahua išsiveržimas 2006 metais nuniokojo didžiulius plotus, sugriovė kelius ir pasiglemžė ne vieną gyvybę.
Kičua kalba Tungurahva reiškia „Ugnies gerklę“, kartais dar vadinamą „Vellio rykle“. Ugnikalnis vis dar aktyvus: giedrą naktį Banjoso miestelio apylinkėse vis dar galima matyti, kaip Tungurahva viršūnė spjaudosi lavos pliūpsniais.
Ekvadoro indėnų tikėjimu, „Mama Tungurahva“ saugo juos nuo pavojų. Vietinė legenda pasakoja, jog kadaise Banjoso miestelį valdęs itin žiaurus žemvaldys Amas Badilis. Jis taip beširdiškai skriaudęs vargšus indėnus, jog Mama Tungurahva, pagailėjusi kenčiančių valstiečių ir pasipiktinusi Amo žiaurumu, prarijusi jį gyvą. Anot legendos, Tungurahva ugnikalniui nerimstant vis dar galima girdėti nelaimingojo Amo šauksmus ugnikalnio gerklėje.
Kičua indėnai tiki, jog Mama Tungurahva apsaugos juos, jei Ekvadorui kada nors grės bet kokia nelaimė.
Ugnikalnių meilės istorijos
Kičua, kečua ir aimara indėnų kultūra Ekvadore, Peru bei Bolivijoje sako, jog visa žemė yra Pačamama – gyva, jaučianti ir matanti būtybė. Tad Ekvadoro ugnikalniams, kaip Pačamamos vaikams, dažnai suteikiamos žmogiškos savybės.
Itin gaji tarp Ekvadoro indėnų – ugnikalnių meilės trikampio legenda. Pasak Kičua mitologijos, ugnikalniai Čimborasas ir Kotopaksis amžių amžiais rungęsi dėl Mama Tungurahva, gražiausio šalies ugnikalnio, meilės. Tungurahva galiausiai pasirinkusi Tėvą Čimborasą, o nelaimėlis Kotopaksis sudaužyta širdimi iki šių dienų liko vienišius.
Vienas įspūdingiausių Ekvadoro kraterių ežerų, turkio mėlynumo Kilotoa, taip pat turi liūdną meilės istoriją. Pasak legendos, Kilotoa beviltiškai įsimylėjusi dailųjį Kotopaksį, kuris neįtikęs jos tėvams, ir šie santuoką uždraudę. Kilotoa iš skausmo išsiveržusi, o išsiveržimo vietoje susikūrus krateriui, Kilotoa pripildžiusi jį dangaus mėlynumo ašarų.
Nors Ekvadore netrūksta nepakartojamų gamtos vaizdų, nuo Andų iki paslaptingosios Amazonės, šios šalies Ugnikalnių Kelias – turbūt vienas įspūdingiausių, atšiauriausių ir vienišiausių Žemėje.
