Tačiau viena vienintelė senjoro Luiso Yamberlos šeima Kotakačyje odą tebedirba senuoju, indėnišku metodu, nenaudodami chemikalų ir viską atlikdami rankomis.
Ypatingos huarango medžio galios
Pasak senojo Yamberlos sūnaus, taip pat pavadinto Luiso vardu, šeimos odadirbystės verslui – jau kelios dešimtys metų. „Mano tėvas pradėjo dirbti odadirbystės fabrike Otavalo mieste, o vėliau čia, Kotakačyje. Fabrikas buvo įsikūręs anava ten, skersai gatvės, tiesiai prieš mūsų namą. Fabrikas seniai bankrutavo ir užsidarė, o štai mes vis krutame“, – pasakojo Luisas, rodydamas nedideles šeimos dirbtuves Kotakačio pakraštyje.
Pasak jo, cheminiu būdu šviežią kailį paversti oda tetrunka 24 valandas, o Luisas su tėvu užtrunka... visą mėnesį. Pririnkę huarango medžio sėklų ir sukrovę jas į didžiulį katilą bei užpylę vandeniu, jie dvi valandas verda mišinį, kol vanduo tamsiai paruduoja ir prisisunkia sėklų sunkos. Tuomet gautas skystis pilamas į dar didesnį kubilą, kuriame mėnesį mirkomos odos.
„Su chemikalais ir lengviau, ir greičiau, bet mes norime išsaugoti senąjį, tradicinį metodą ateinančioms kartoms. Huarango medis – stebuklingas: jo sėklos tinka ir odai dirbti, ir gyvuliams šerti, ir įvairioms kitoms reikmėms. Gamtoje pilna tokių stebuklų, tik reikia juos pastebėti“, – tyliu balsu dėsto Luisas, rodydamas, kaip apvaliu akmeniu nuo šviežios lamos odos nubraukti kailio ir mėsos likučius.
Visos Luiso ir jo tėvo dirbtuvėlės, persisunkusios odų, druskos ir šlapio kailio kvapų, tarsi alsuoja keistai ramiu, neskubiu tempu. Viskas čia turi savo paskirtį, niekas – įskaitant laiką – čia nešvaistoma veltui. Luisas prasitaria, jog jam mieliausia gaminti piemenų botagus arkliams bei jaučiams, balnų odą ir odines raitelių prijuostes. „Tai daiktai, kurie yra reikalingi, kurie tarnaus ilgai ilgai, kurie bus branginami“.
Indėniškos tradicijos
Karvių, lamų, ožkų ir avių kailius Luiso šeima superka iš aplinkinių valstiečių po dešimt–penkiolika dolerių. Išdirbimas užtrunka per gerą mėnesį: iš pradžių kailiai sūdomi, tuomet plaunami, mirkomi kalkėse, vėl plaunami, gramdomi, suverčiami į huarango sėklų mišinį ir galiausiai gautos odos džiovinamos bei dažomos. Ploniausia ir brangiausia – lamų oda, naudojama būgnams ir tradiciniams kostiumams, o štai karvių ir ožkų odos paprastai virsta diržais, kuprinėmis ir rankinukais.
„Visai nesenai pradėjau gaminti Inti Raymi festivalio kostiumus“, – nusišypsojo Luisas, rodydamas didžiules gauruotas odines kelnes, skirtas senajam indėniškajam festivaliui. Inti Raymi, arba Saulės šventė – tai vienas pagrindinių Andų indėnų švenčių, kurių kilmė – inkų imperijos ritualai. Inti Raymi metu šokėjai puošiasi itin įmantriai siūtais ir puoštais kostiumais, kad įtikintų Inti – dievą saulę – jų nepalikti ir visuomet šildyti pasaulį bei teikti gyvybę.
Rasizmo atgarsiai
Tačiau džiaugtis indėniška kilme Ekvadoro Andų gentys pradėjo dar visai neseniai. Luiso tėvas dar pamena laikus, kai indėnai buvo verčiami dirbti didiesiems žemvaldžiams už nedidelį plotelį žemės arba maistą, o neįtikę šeimininkams buvo mušami.
Dabar tokio indėnų išnaudojimo nebetoleruoja niekas, tačiau rasizmas Ekvadore – vis dar sveikas ir gyvas. „Mes nešiojame ilgus plaukus, ir kai aš iškeliauju dirbti statybose ar kitur – vien iš odadirbystės neišgyvenu – bendradarbiai dažnai tyčiojasi, kad „nešioju kaklaraištį atbulomis“, rodydami į mano kasą, arba sako, jog atrodau kaip mergiotė. Prieš dešimtį metų į Kotakačio mero postą pirmą kartą istorijoje kandidatavo indėnas, ir visi metisai bei baltieji kalbėjo, kad jis laimėti paprasčiausiai negali, nes ne juočkiui vadovauti baltiesiems“, – ramiu, tykiu balsu pasakojo Luisas.
Vis dėlto mero rinkimus laimėjo ne kas kitas, o indėnų kandidatas – ir ne tik, kad puikiai atliko savo darbą, bet ir išnaikino korupciją ir beraštystę Kotakačyje bei jo apylinkėse, už tai gaudamas UNESCO premiją ir medalį.
Indėnių moterų dalia
Kol kalbamės su abiem Luisais – tėvu ir sūnumi – apie odadirbystę ir kasdienybę, dirbtuvėse nenuilsdama sukasi Maria Virginia, Luiso motina. Nuolat besišypsanti Maria spėja viską – šukuoti ir verpti avies vilną, mokyti anūkę kečua kalbos, vaišinti mus čiča, tradiciniu kalnietišku gėrimu iš kukurūzų, ir trumpai papasakoti, kaipgi atrodo Kotakačio moterų gyvenimai.
„Darbas! Darbas, darbas ir darbas”, – atsako Maria, darbuodamasi su avikailiu. „Mergaitės išteka septyniolikos–aštuoniolikos metų, pasigimdo, ir tik spėk suktis... Vaikinams – karjeros, universitetai. Mergaitėms – namai, vaikai, ūkis ir turgus“, – lakoniškai pasakojo Maria.
Žinodama, jog ekvadoriečiai nepatenkinti savuoju prezidentu Leninu Moreno, prasitariu jai, kad Lietuvai jau antrą kadenciją vadovauja moteris. „Gal ir Ekvadorui reikėtų prezidentės?“, – klausiu Marios.
Kiek pamąsčiusi, ji nusišypso. „Tikrai, reikėtų!”.
Padėkoję už svetingumą, pažadame papasakoti Luiso šeimos istoriją visam pasauliui. Praleidę vos trejetą valandų jų odos dirbtuvėlėse, jaučiamės tarsi paviešėję kitame, lėtesniame, ramesniame ir taikesniame pasaulyje.
