„...vienintelis dalykas, kuris šios Žemėj mums teikė saugumo jausmą, buvo užtikrintumas, jog jis čia, neįveikiamas maro, uraganų, neįveikiamas laiko. Jis išgyveno viską ne dėl savo nesuvokiamos narsos ar neišsemiamos išminties, o todėl, kad buvo vienintelis tarp mūsų, žinojęs tikrąjį mūsų likimo dydį“. – Gabrielis Garcia Marquezas, Patriarcho ruduo.
Šalia bažnyčios įsikūręs didžiulis Kapitono Castro namas pūvančiais pamatais dūsauja popietės sąstingyje, atsilupę dažai pamažu byra žemėn, vidinis kiemas nevikriai raukšlėjasi nelygiomis lentomis ir senai nudilusio grindinio akmenimis, o ispaniškas galerijas laikantys rąstai, paramstyti pagaliais ir aprūdijusio metalo strypais, pamažu klypsta ir tręšta nuo dviejų šimtmečių svorio.
Aikštės kampe ant ryšulių sėdinėja sena sijonuota indėnė, pardavinėjanti pajuodusius bananus ir kalnų žoleles. Snūduriuodama atviromis akimis, pridengusi veidą plačiabryle skrybėle, senė nepaiso vėjo keliamų aikštės dulkių, tarsi pati senai būtų tapusi Pajaskos dalimi – aptrupėjusia palangės atrama, grindinio akmeniu, o galbūt sunkiais ispaniškais sidabro apkaustais, kadaise puošusiais langines.
Po aikštę abejingai sūkuriuoja vėjas, sijodamas kalnų žemės grumstus, dulkes ir smėlį. Siauros plūktos žemės ir molio gatvelės, paramstytos klypstančiais, griūvančiais namais, kuriuose senai niekas nebegyvena, vingiuoja Pajaskos kalvomis aukštyn ir žemyn, viliodamos į keistą, belangį praėjusio amžiaus labirintą. Trupančios raudonos čerpės, kadaise dengusios erdvias ispaniškas vilas, dabar atstoja statybų medžiagą kiaulių aptvarams. Ant molio ir šiaudų plytų tvorų džiūva palaikiai skalbiniai.
Viename plūktinės žemės kieme, šildydamiesi besileidžiančios saulės spinduliuose, ant akmeninio suolelio sėdi du senukai. Ji mezga kalnietišką mantiliją, tyliai niūniuodama seną ispanišką dainą. Jis, kiek prisimerkęs, žiūri į atšiaurias kalnų viršūnes, lėtai besidažančias raudonai.
Praėjusio amžiaus aidas
Vaikščiodami Pajaskos gatvelėmis, jaučiamės tarsi įžūlūs įsibrovėliai iš ateities. Atokiame Ankašo departamento užkampyje Šiaurės Peru trijų kilometrų aukštyje įsikūrusi Pajaska, kadaise klestėjęs aukso kasyklų ir prekybos centras, dabar tėra miestas – vaiduoklis, kuriame telikusi vos saujelė gyventojų: šeši šimtai pajaskiečių, išgyvenančių iš varganos žemdirbystės.
Pajaskos jaunimas, vos baigę vidurinę mokyklą, skuba keltis į Chimbote arba Trujillo, kur verda gyvenimas, kur yra darbo, pramogų ir geras interneto ryšys, kur galima užsidirbti pinigų ir vietoje kalniečių mantilijų ir indėniškų sijonų nešioti džinsus bei įsigyti išmanųjį telefoną.
Nuo pasaulio atkirstoje mieguistoje Pajaskoje tuo tarpu laikas tarsi sustingęs vietoje.
Apsistojame Kapitono Castro svečių namuose, didžiojoje aikštės viloje šalia pamažu yrančios ir smengančios bažnyčios. Duobėtame vidiniame kieme bėginėja mažas ketverių metų berniukas, kažkuriame iš vidinių virtuvių sklinda moterų balsai ir verdamos kalnietiškos sriubos aromatai; antrame aukšte kažkas klausosi radijo, o didžiuliame vidiniame sode kresna juodaplaukė mergina skina prinokusius pomidorus.
Kapitono Castro valdos atrodo tarsi begalinis galerijų, koridorių ir kambarių labirintas, Patriarcho rūmai, prašmatnus ispaniškas devynioliktojo amžiaus dvaras, dabar pamažu tręštantis, pūvantis ir griūvantis, palaikomas, rodosi, vien geležine Kapitono valia.
Mums paskirtas erdvus kambarys aukštomis lubomis ir didžiulėmis dvivėrėmis durimis, galbūt kadaise buvęs kilmingos kastilietės svetaine. Prie sienų pastatytos dvi milžiniškos lovos įdubusiais čiužiniais, o ant nedidelės senovinės spintelės puikuojasi senų nuotraukų kolekcija: jaunas, lieknas ir tiesus kaip styga Kapitonas kadetų akademijoje, spaudžiantis ranką Peru prezidentams, atiduodantis pagarbą aukštam generolui...
Patriarcho ruduo
Orlando Bladimiras Alvarezas Castro, Peru armijos kapitonas, į Pajaską buvo paskirtas prieš keturis dešimtmečius. Tuo metu Pajaska tebuvo nuo likusios šalies visiškai atkirstas indėnų miesteliūkštis Andų viršukalnių slėnyje, iki kurio vedė siauras, smėlėtas kalnų šunkelis. Žmonės gyveno iš žemdirbystės, keliavo mulais ir asilais, ir iki pat 1973-ųjų metų pajaskiečiai nebuvo nė regėję automobilio.
Kapitonas Castro, jaunas inžinerijos mokslus baigęs kadetas, ėmėsi keisti Pajaskos likimo.
„Milijonai solių, skirti nutiesti keliui iki Pajaskos, buvo išvogti vietos politikierių. Kur tau – paskutiniai penki Peru prezidentai visi buvę vagys, plėšikai ir girtuokliai. Tokiems tik nukapot rankas. Pastatyt prie darbo! Po velnių! Tačiau pajaskiečiams verkiant reikėjo kelio, asfaltuoto kelio, kuris sujungtų mus su Ramiojo vandenyno pakrante vakaruose ir Amazone rytuose. Spjoviau į viską, visas politikas ir milijonus, ir ėmiausi darbo“, – pasirėmęs į tręštantį galerijos stulpą, pasakoja Kapitonas.
Jam virš šešiasdešimties metų, tačiau jis vis dar tiesus ir tvirtas, keistos odos ligos ir amžiaus paženklintu veidu, vis dar žėrinčiomis akimis.
„Neturėjome reikiamų įrankių, technikos, lėšų, tik didžiulį norą ir viziją, ar suprantat. Dabar nieks nebeturi nei vizijos, nei disciplinos! Taigi! Pasakiau pajaskiečiams: kiekvienas turit nutiesti dešimt metrų kelio. Nesvarbu, kas tu toks – pirklys, mokytojas, vaikas – marš pirmyn. Ir žmonės ėmėsi darbo. Moterys nešdavo mums maistą, nakvojom čia pat, šalikelėj, lietus ar saulė, dirbo visi. Aš nemiegojau mėnesių mėnesius“, – taisyklinga universitetine ispanų kalba pasakoja Kapitonas.
Didžiajame kambaryje kabo išblukusi juodai balta nuotrauka: Pajaskos aikštėje susirinkusi džiaugsminga minia ant pečių neša besijuokiantį Kapitoną, mojuojantį Peru vėliava. Jam už nugaros – pirmasis automobilis, jo nutiestu keliu atriedėjęs į Pajaską. 1973-ieji, birželis.
„O dabar Pajaska merdėja. Viskas griūva, sensta, slysta tarp pirštų... Viskas maru. Ak, o juk tiek nedaug reikėtų. Tiek nedaug. Mano vargšė tėvynė, išdraskyta korumpuotų politikierių, mano vargšė Pajaska. Tereiktų, jog pajaskiečiai vėl patikėtų patys savimi. Kaip tada, kai tiesėm kelią. Juk galėtų susiburti ir atidaryti lentpjūvę, bet kur tau, velka medieną namo tik tam, kad pakūrentų krosnį. Galėtų laikyti bites ir parduoti medų, nuomoti mulus keliautojams, senės galėtų megzt mantilijas kelnėtoms europietėms, į Pajaską galėtų plūste plūsti turistai: juk aplink tokie kalnai, tokios girios. Juk turime kelią. Po velnių, juk turime kelią“, – atsidūsta Kapitonas. Palinkėjęs labos nakties, jis pranyksta viename begalinių dvaro tarpdurių.
Nusileidus saulei, Pajaską apgaubia stingdantis Andų šaltis, ir bežadėje juodoje aukštikalnių naktyje nesigirdi nė garso.
Tik senasis Kapitono dvaras gailiai girgžda ir dūsauja, ramstydamasis į senąją konkistadorų bažnyčią, o plaza de armas grindiniu be garso klaidžioja senai pamiršti ispanų vaiduokliai.
