– Dovile, su Gyčiu esate jauna pora, gyvenate mieste. Paprastai jauni žmonės bėga iš kaimo ir nuo kaimo reikalų, o Jūs sugalvojote jame įkurti gražią sodybą. Kas Jus paskatino tokiam žingsniui?
– Įkurti tokio pobūdžio parką buvo sena mano anytos, Gyčio mamos Stanislavos, svajonė, kuri yra tiesiogine to žodžio prasme, pamišusi dėl daugiamečių augalų. Matėme, kaip ji stengėsi, visus savaitgalius ir laiką po darbo skirdavo savo gėlynų priežiūrai, todėl ieškojome būdų, kaip, nežlugdant jos svajonių, jai padėti. Šis parkas yra mūsų su vyru mamai.
Kadangi šalia turime savo verslą – žuvų ūkį – šiek tiek žemės, tačiau noru verstis žemės ūkiu netrykštame, o dirvonuoti jai, auginti brūzgynų ir dilgėlynų negalėjome leisti, todėl sugalvojome išpildyti mamos svajonę ir įkurti botanikos su minizoologijos sodo elementais parką. Kažkokio verslo iš to daryti neplanavome, bet pradėjome tvarkytis, o ir atvažiuojantys klientai pradėjo skatinti, šiaip pravažiuojantys pro šalį užsukti, taip savaime išėjo, kad, matydami kitų susidomėjimą, pradėjome siūlyti šeimoms su vaikais atvažiuoti, pabūti gamtoje. Kadangi mes ir patys esame iš miesto, tačiau mylintys gamtą, tai norėjosi pasidalinti tuo ir su norinčiais pasidžiaugti gamta miesto žmonėmis, nes jaunoji karta, ypač vaikai, labai atitolę nuo kaimo ir, apskritai, pačios gamtos.
Laikui bėgant įsigijome gyvūnų – perlinių danielių, pastebėję kai kurių paukščių, konkrečiai fazanų, grožį, pradėjome juos kolekcionuoti ir šiandien turime didžiausią Lietuvoje fazanų kolekciją, kuria pagrįstai galime didžiuotis, taip pat įsigijome ir kitų dekoratyvinių paukščių, tokių, kaip dekoratyviniai balandžiai, povai, mandarininės antys ir t.t.\Atokiau parke, 20 arų teritorijoje, įkūrėme erdvę mažiesiems – „Triušių kaimelį“, kuriame laisvai ganosi triušiai, turintys savo namelius, lentpjūvę, malūną ir net bažnyčią ant kalno, taip pat parke gyvena gausi ir labai draugiška nutrijų šeima, kuri pasitinka lankytojus, tikėdamasi gauti kokį skanėstą. Vasaros metu nedideliame tvenkinėlyje gyvena vėžliai, iš kurių vienam net 40 metų! Vežliai, tiesa, mūsų „priglaustukai“, nes visi trys atsidūrė pas mus, netekę šeimininkų. Vienas buvo rastas Vilniuje, išmestas prie konteinerio, tad po veterinaro apžiūros ir gydymo jį priglaudėme pas save.
Kažkokio verslo iš to daryti neplanavome, bet pradėjome tvarkytis, o ir atvažiuojantys klientai pradėjo skatinti.
Po truputį parko aplinką puoselėjame kurdami jame ir minibotanikos sodą – prisodinome daugybę įvairiausių rožių, kurios žydėdamos puošia ir fazanų voljerus.
– Kokių pramogų šeimos gali tikėtis, atvykusios aplankyti Jūsų sodybą?
– Parke yra aktyvaus laisvalaikio bei poilsio zonos. Norintys aktyviau praleisti laiką, gali pažaisti stalo futbolą po atviru dangumi, tik vietoje figūrėlių stoja žaisti patys vaikai – tai ypač mėgstama klasės išvykų veikla. Norintys azarto, gali išmėginti savo jėgas kirvio svaidymo dartuose – mes jį vadiname „pykčio išliejimo kampeliu“. Mažieji gali išsidūkti didžiuliame batute ar erdvioje vaikų žaidimų aikštelėje, kurią, beje, įrengėme taip, kad kartu su mažaisiais galėtų palaipioti ar nučiuožti ir tėveliai ar seneliai!
Poilsio zona turi pavėsines. Viena iš jų penkiakampė, šalia jos yra lauko kepsninė, kur lankytojai gali išsikepti mėsos, daržovių ar čia pat esančiame tvenkinyje pasigauti ir išsikepti ar išsirūkyti žuvį. Kita pavėsinė ypač mėgstama didelių grupių, nes yra labai erdvi ir talpina keliasdešimt žmonių. Gruodžio mėnesį, kuomet pas mus vyko edukaciniai renginiai „Pagauk Kalėdų senelį“, joje su mažaisiais spalvinome kalėdinius meduolius, šokome, dainavome. Mažiesiems smaližiams duodame cukraus vatos gaminimo aparatą ir leidžiame patiems pasigaminti cukraus vatos. Dainavimą, beje, paminėjau ne be reikalo – turime ir įgarsinimo aparatūrą, tad šventės metu lankytojai gali ir padainuoti karaokė. Labai daug minčių pamėtėja patys atvykstantys lankytojai.
– Dovile, Jūs kalbate su tokiu užsidegimu, net gera Jūsų klausyti. Ar nuo pat pradžių turėjote viziją, kas turėtų būti Jūsų sodyboje, ar tai išėjo po truputį tvarkant ir kuriant ją?
– Pati vizija buvo iš pat pradžių turėti tvarkingą aplinką. Teritorija kartu ir dėkinga, ir nelabai tuo, kad šalia – upelis, nors jis labiau panašus į griovį. Tačiau tai – ruožas, kuriame jokia statyba negalima ir ilgai galvojome, kaip tai išnaudoti, kad nereikėtų nuolatos rauti brūzgynų ir šienauti žolės. Avių laikyti ir pasiduoti tai masinei psichozei nebesinorėjo, norėjosi originalesnio varianto. Taip gimė idėja įrengti perlinių danielių alėją. Kadangi klientai atvažiuodavo su šeimomis ir vaikais, tai, kol vykdavo pokalbiai, kad vaikai nenuobodžiautų, juos reikėdavo užimti. Todėl jiems buvo sugalvotas „Triušių kaimelis“. Kadangi vyras pamišęs dėl rožių, įkomponuota rožių arka. Visa kita atsirado tiesiog savaime. Svarbiausia pradėti, o toliau jau pačios mintys ir idėjos lenda – kur bepažvelgsi, vis randi, kur ir ką būtų galima įrengti.
– Dabar atrodo, jau įdėta nemažai darbo. Tačiau kur buvo pati pradžių pradžia? Nuo ko pradėjote savo veiklą?
– Viskas prasidėjo nuo vieno pastato (žuvies auginimo ferma), kuriam reikėjo kiemo, privažiavimo ir t. t. Veiklą pradėjome nuo žuvų mailiaus auginimo. Iš pradžių auginome afrikinį šamą, dabar savo žuvų ūkyje inkubuojame ir nuo pat ikro stadijos auginame vaivorykštinius upėtakius, amerikines palijas, ruduosius upėtakius, sibirinius eršketus, įvairias dekoratyvines tvenkinių žuvis.
– Tačiau be žuvų, kitų retesnių gyvūnų auginimo, esate ir gyvūnų prieglauda. Iš kur ir kokie gyvūnai pas Jus atkeliauja?
– Ta sąvoka „gyvūnų prieglauda“ gana plati – laukinių ir naminių (beglobių). Šiandien situacija tokia, kad nors akcentavome beglobius, tačiau laukiniams greičiau pavyko susitvarkyti ir pasirengti. Jiems pakanka turėti tinkamą aptvarą, veterinarą ir kiekvienai rūšiai išimti iš AAA (Aplinkos apsaugos agentūra) leidimą, kuris suderintas su VMVT. Žmonės atveža mums labai daug laukinių paukščių, rastų kieme, vienas iš įspūdingesnių buvo pelėsakalis. Medžiotojų ir žvejų draugijos prašo priglausti, pagloboti sužeistas stirnas ar kitus gyvūnus. Su beglobiais situacija gerokai keblesnė dėl jų laikymui keliamų reikalavimų. Tačiau reikalai po truputį juda į priekį ir, anksčiau ar vėliau, savo planus įkurti beglobių gyvūnų prieglaudą mes vis vien įgyvendinsime.
Svarbiausia pradėti, o toliau jau pačios mintys ir idėjos lenda – kur bepažvelgsi, vis randi, kur ir ką būtų galima įrengti.
– Nė vienas pavadinimas negimsta be kažkokios priežasties ar istorijos. Kuo Jums Adomaitynė tokia brangi, kad nusprendėte sodybai suteikti išnykusio kaimo pavadinimą ir jį tarsi prikelti?
– Šių žemių savininkas kadaise buvo vyro prosenelis Vladislovas Adomaitis, tad ir parką nutarėme pavadinti jo garbei – „Adomaityne“ – taip tarsi atiduodami duoklę protėviams. Tikrai nematėme prasmės jo darkyti kitais pavadinimais, kai jis jau buvo nuo senų laikų.
– Kaip Jūsų kasdienė veikla siejasi su Adomaitynės istorija? Kaip istorija įsipina į šių dienų veiklą?
– Didelių sąsajų ir nėra, išskyrus vieną pastebėjimą iš apsilankiusių žmonių reakcijų, jog pabuvoję pas mus, kiti net neištvėrę prieina ir pasako, kad čia pabuvus jaučiama labai gera aura. Todėl mūsų idėja yra įrengti energetinę šermukšnių pavėsinę su galimybe tiesiog atsipalaiduoti. Manome, jog ta aura yra V. Adomaičio palikimas, kadangi visi tą kraštą žinojo dėl jo sugebėjimo gydyti žmones nuo rožės, nervinių sutrikimų ir kitų ligų užkalbėjimais. Ta gera energetika, pabuvus šiose vietovėse, juntama iki šių dienų ir žmonės, pabuvę Adomaitynėje, pasijunta geriau, tampa emociškai ramesni, įsikrovę naujų jėgų ir sveikesni.
– Skamba tikrai įspūdingai! Jūs neketinate užsiimti tokia veikla? Galbūt atsirastų kokių pagyvenusių moterėlių dar ir šiandien, kurios galėtų ir norėtų gydyti žmones nuo minėtų ligų? Juk yra nemažai žmonių vis dar tikinčių tokiais ar panašiais užkalbėjimais... O Jūsų sodyba, manau, sulauktų nemažai lankytojų iš visos Lietuvos. Kaip, pavyzdžiui, Merkinės piramidė...
– Plagijuoti kitų tiesiog nematome prasmės, žmonės patys pasirenka – atvažiavę pajunta tai ir netyčia prasitaria. Esame aptikę vieną ruožą, vietą, kur keistai dingsta telefono ryšys arba rodo vieną–dvi padalas. Sodinant gėlynus, pastebėjau, jog, nors ir dažnai kamuoja migrena, bet būtent šioje vietoje galvos skausmas praeina ir be vaistų. Vyras, tai pastebėjęs, pasodino ratu keliolika šermukšnių, kurių viršūnes, laikui bėgant, suformuos į vieną, kuri atrodys kaip pavėsinė, kurioje bus galima ir prisėsti, atsipalaiduoti. Ir būtent pagal šią pavėsinę yra planuojamas to ploto eksterjeras.
– Gal prieš kurdami parką, domėjotės gilesne Adomaitynės istorija, kuo ji buvo ypatinga ir pan.?
– Adomaitynė – tai kraštas, esantis nuošalioje nuo Kėdainių miesto (16 km), pamiškėje, šalia tekančio Barškupio upelio ir turi stiprią, gerą energetinę aurą bei istorinę vertę dar nuo Stanislovo Gedgaudo dvarvietės valdų laikų (1919–1939), kai Lietuvai vadovavo lenkai ir šią vietovę pavadino Dębno kaimu arba Lenkijos Demno palivarkas. S. Gedgaudas buvo stipri asmenybė, puoselėjanti tikrąsias vertybes, žmogiškumą, dėl ko buvo visų labai gerbiamas. Vienas iš jo įsitikinimų, dėl ko jį prisimena iki šių dienų – rinkti akmenis. Jis sakydavo, jog pinigai keisis, nuvertės tačiau akmuo visad turės savo vertę.
Rusijos okupacijos metu dvarvietės pavadinimas surusintas į Dembno.
Vėliau pervadino Kalnaberžės kaimu, kurį kolūkio privatizacijos laikais priverstinai perkėlė arčiau pagrindinio kelio Kėdainiai–Panevėžys. Visus esamus sklypus lygino buldozeriais, o iš Gedgaudo dvaro akmenų pastatė pirmąją karvidę (fermą). Visgi vienintelės sodybos savininkai Stefanija (1909–1980) ir Vladislovas (1907–1991) Adomaičiai pasipriešino tam ir pasiliko laukuose. Iš kaimo tapus vienkiemiu ir nebežinodami, kaip iš tiesų, kokiu pavadinimu vadinti, pervadino šią vietovę Adomaitynės vardu.
– Istorija tikrai jaudinanti ir įdomi. Galbūt netgi pramogos, veiklos, užduotys, edukacija yra ar planuojama, kad bus susiję su Adomaitynės istorija?
– Mums nereikia nieko keisti ir naudotis tuo, čia tvyranti aura pati diktuoja viską už save. Tiesiog norisi kuo daugiau gėlynų ir suolelių, kur būtų galima prisėsti ir mėgautis tuo.
– Iš tiesų vykdote daug veiklų – auginate įvairius gyvūnus, turite laukinių gyvūnų prieglaudą, organizuojate stovyklas vaikams, žuvininkaujate – galbūt turite širdžiai mieliausią veiklą?
– Visos veiklos mums yra vienodai artimos širdžiai, kadangi abu esame gamtos ir gyvūnų mylėtojai, o vaikai nuspalvina mūsų kasdienybę – randame kalbą ir pajėgiame sudominti net ir paties sunkiausio amžiaus vaikus, paauglius. Net ir labiausiai užsispyręs ar niekuo nesidomintis vaikas gali rasti čia veiklos – svarbiausia mokėti sudominti, rasti „priėjimą“ prie vaiko. Taip, iš pradžių būna sunku, jis priešinasi, bet mes jau supratome, kad jie priešinasi ne dėl savo būdo, bet nežino, kaip kitaip galima elgtis ir gyvūnai yra pati puikiausia terapija – pakanka juos kartais palikti vienus akistatoje su tuo pačiu gyvūnu. Tada ir atsiskleidžia vaiko slepiamas gražus ir spalvingas vidinis pasaulis.
Taip pat pastebėjome, kad puikiai randame bendrą kalbą su autizmo spektro sutrikimus turinčiais vaikais. Turėjome net keletą atvejų Kalėdinių renginių metu: kuomet buvo derinamas jiems renginys, buvo prašoma programą sutrumpinti nuo 2 valandų iki valandos, tačiau vaikai sėkmingai išbuvo visas tris valandas. Būtų pabuvę ir ilgiau, tačiau jų laukė užsakytas autobusas ir jiems reikėjo išvykti. Todėl mes juos pakvietėme atvykti pas mus ir neatlygintinai pabūti vasarą. Mums tai buvo vienas iš didžiausių pasiekimų bendraujant su vaikais.
Kviesdamas prisiimi ir įsipareigojimus. Kadangi, kaip bebūtų, tai vaikai, turintys specialių poreikių. Todėl, norint užtikrinti tinkamas sąlygas, reikalingos ir lėšos. Galvodami, kaip išspręsti šį finansinį klausimą, nutarėme socialiniais tikslais suorganizuoti ekstremalų bėgimą su kliūtimis „Extreme RUN 2020“. Jo metu lėšos, surinktos už bilietus, bus skirtos tolimesniam darbui su tokiais vaikais. Dar prieš metus visus kvietėme atvykti nemokamai, tad norėtume ir toliau tai daryti ir neimti jokio atlygio už darbą iš šeimų, auginančių „kitokius“ vaikus.
Net ir labiausiai užsispyręs ar niekuo nesidomintis vaikas gali rasti čia veiklos – svarbiausia mokėti sudominti, rasti „priėjimą“ prie vaiko.
– Darbai ir visa kita veikla, susijusi su kaimu, ypač jauniems žmonėms, manau, turėtų būti tikras iššūkis – sunkus darbas, nuolatinė veikla be atostogų, nes reikia rūpintis gyvūnais, aplinka... Ar nebuvo noro viską mesti ir užsiimti kuo nors kitu?
– Kada turėjome laisvadienį, tiesą sakant, nebepamename... Tiesiog apsiimi, įsipareigoji ir privalai padaryti, nes niekam neįdomu, ar turi tam lėšų, ar esi pavargęs. Mes mokame džiaugtis kiekviena smulkmena, kiekvienu nauju gėlės žiedu, kiekvienu gyvūnėliu ir, kai pavargsti, prisėdi, prišokuoja prie tavęs triušis, baksnoja į koją, supranti, jog visa tai, ką darai, yra nuostabu!
Šiltuoju metų laiku užsuka labai daug žmonių ir tikrai pas mus per visą laiką nebuvo nei bilietų, nei kažkokio nustatyto mokesčio už įėjimą – vieni tiesiog palikdavo patys, neprašomi kelis eurus, sakydami, jog tai gyvūnų išlaikymui, nes mato, kiek visa tai kainuoja. Pasitaiko ir tokių, kurie, atrodo, vaikšto, šypsosi, stebi, kaip jų vaikai žaidžia su tais pačiais gyvūnais, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įsideda nuotraukas, o mums“ Facebook“ „Adomaitynė“ paskyroje palieka komentarą, jog mums tik „dirbti ir dirbti“ arba „gal kada nors ir bus gražu“ ir pan. Tada būna tikrai labai skaudu, kai vietoje padėkos gauname viešos kritikos. Tačiau kadangi mes buvome šalia ir matėme, kaip smagiai laiką leido tokių komentatorių vaikai, pasidžiaugiame, kad bent jie pas mus tą akimirką pajuto tikrą vaikystę. O kad mums dar daug ko reikia, tą mes ir patys suprantame (šypsosi).
– Ar viskuo rūpinatės vieni du ar turite pagalbininkų? Suspėti viskuo pasirūpinti tikrai turėtų būti nelengva…
– Sodyboje dirbame ir ją puoselėjame dviese su vyru, laisvadieniais prisideda anyta. Savaitgaliais ir per atostogas žolę nupjauna ar gyvūnus pašeria mūsų vaikai, net ekskursijas jie surengia lankytojams, tad mūsų parkas vienareikšmiškai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi.
– Dovile, kaip manote, galbūt Jums pavyks atgaivinti mirusį kaimą ir vėl pritraukti naujų gyventojų į jį? Galbūt net patys sugalvosite jame apsigyventi?..
– Kaimo gal ir neatgaivinsime, tačiau prisiminimą apie jį, būnant čia, tikrai taip. Būna, jog atvažiuoja vyresni žmonės, kurie dar pamena čia gyvavusį kaimą. Tokius svečius tuomet kviečiame į pavėsinę prie kavos ar arbatos puodelio, pabendraujame, nes žmonėms gera prisiminti čia prabėgusią jų vaikystę, papasakoja įdomių istorijų. Net mums, jauniems, tai yra išties įdomu!
Minčių persikelti gyventi neturime, kadangi turime priemiestyje sodybą, o čia mėgstame vasarą dažnai tiesiog pernakvoti.
– O gal jau pastebite, kad daugiau žmonių, ypatingai jaunų, kuriasi Jūsų kaime?
– Būna, užsuka žmonių, besidairančių sklypų ar tiesiog pasiklausinėja apie šią gyvenvietę, tačiau pastebimo susidomėjimo nėra.
– Praėjusių metų birželio mėnesį, parko atidarymo metu, sakėte, jog jis tikrai dar plėsis. Ar pavyko šitą mintį pateisinti?
– Žinoma, pavyko! Aišku, pagal mūsų fizines ir finansines galimybes. Nuo atsidarymo parke atsirado kirvio svaidymo ir strėlyčių dartai, pasodintas išties didžiulis labirintas, aplinka žymiai praturtėjo augalais. Prasiplėtė žaidimų aikštelė, atsirado sūpynės ir daug kitų smulkmenų.
– Esu tikra, kad turite ir dar neįgyvendintų planų, idėjų, susijusių su Adomaityne. Ką dar ketinate čia keisti ir plėsti?
– Taip, idėjų visuomet buvo ir bus. Pradėta viena iš idėjų – lauko kavinė, kuri bus išties originali. Galime užtikrinti, jog Baltijos šalyse tokios nėra, tačiau, kokia ji – paliksime intrigą... Taip pat yra minčių ir jau net esame numatę tam vietą, įrengti kelis namelius su galimybe pernakvoti medžių, miško viršūnėse.
– Ačiū už įdomų pokalbį ir sėkmės įgyvendinant naujas idėjas!
