Europos Savanorių Tarnyba
Europos Savanorių Tarnyba – savanoriškos veiklos programa, šiais metais švenčianti dvidešimtuosius savo gyvavimo metus. Jos tikslas skatinti jaunus žmones pažinti kitas kultūras, įgyti naujos darbo patirties, lavinti kalbos žinias prisidedant prie Nevyriausybinių Organizacijų (NVO) veiklos. Visos su šia veikla susijusios kelionės ir pragyvenimo išlaidos yra kompensuojamos iš Europos Sąjungos lėšų, o pati tarnyba gali trukti nuo 2 iki 12 mėnesių, o dalyvaujant grupiniuose EST projektuose – nuo 2 savaičių iki 2 mėnesių. Norint iškeliauti į tokius mainus verta pasižvalgyti EST puslapyje arba tiesiog susiekti su programoje dalyvaujančiomis Lietuvos NVO.
Ernestos patirtis – surastas pašaukimas, išmokta kalba ir derybų įgūdžiai
Ernesta Paulauskienė apie EST sužinojo studijuodama paskutiniame bakalauro kurse. Nusprendė pasinaudoti šia galimybe, nes tiksliai nežinojo, ką toliau ketina veikti ir norėjo ilgėliau pagyventi užsienyje. Projektą mergina susirado per mėnesį ir greit išsiruošė į 9 mėnesius trukusį nuotykį Prancūzijoje. Pasak Ernestos, tai buvo vienas geriausių jos gyvenimo sprendimų, dėka kurio ji atrado save iš naujo. Nors ir buvo neseniai baigusi inžinerinės krypties studijas, savanoriaudama su vaikais ir jaunimu „Duclair“ jaunimo ir kultūros centre Prancūzijoje atskleidė save būtent socialinėje srityje.
Taip pat savanoriaudama Ernesta suvokė, jog neįmanoma tampa įmanoma, jei tik nori ir to sieki. To pavyzdys – jos puikiai išmokta prancūzų kalba. Vos atvykusi gebėjo tik pasisveikinti, o po 6 mėnesių jau bendravo su vietiniais. Savanoriai gyvena ne vieni, o tai ugdo derybų įgūdžius. Dažniausiai keli savanoriai gyvena kartu ir privalo išmokti suprasti vienas kitą, arba, kaip sako Ernesta, – tapti tolerancijos guru.
Grįžusi į Lietuvą mergina ir toliau savanoriavo su organizacija SALTES, kur dabar ir dirba. Ši organizacija siunčia ir priima EST savanorius. Pasak Ernestos, tarptautiniai savanoriai Lietuvos visuomenę daro labiau tolerantišką įvairioms kultūroms, laužo nusistovėjusius stereotipus apie kai kurias šalis. Taip pat šie jauni žmonės per savo kuriamas iniciatyvas įneša naujų vėjų į organizacijų, miestų bei platesnę Lietuvos visuomenę. Tai galimybė pasimokyti iš kiekvieno savanorio, kurie turtingi ne tik savo kultūra, bet ir asmeninėmis patirtimis.
Eglė siūlo būti atsargiems renkantis projektą
Ne visi EST tarnybos projektai yra kokybiški ar atitinka savanorių lūkesčius. Prieš atvykdamas į vietą savanoris perskaito projekto aprašymą, rašo motyvacinį laišką ir bendrauja su priimsiančia organizacija.
Eglė Lukošiūnaitė nusprendė išbandyti EST programą, prisijungdama prie 12 mėnesių trukusio projekto Bulgarijoje. Deja, jau po trijų mėnesių bendradarbiavimą nutraukė ir grįžo namo. To priežastis – didelis skirtumas tarp projekto aprašymo ir to, su kuo ji susidūrė pradėjusi savanoriauti. Aprašyme viskas atrodė puikiai: organizavimas visoje Europoje vyksiančio sveikatingumo renginio „MOVE Week”. Mergina tikėjosi atsakomybių, veiksmo ir aiškumo, o atsidūrė chaose.
Ji, kaip ir kiti trys savanoriai, be jokių aiškių veiklos gairių buvo priversti sėdėti organizacijos biure 7 valandas per dieną. Koordinatorė jiems neturėjo laiko. Eglė gailisi, jog jos siūlymai paįvairinti ir paspartinti organizavimo procesą liko nesuprasti. Galiausiai ji pasijuto kalta, kad jai niekas neįtinka. Jau pabaigus projektą priėmusios organizacijos įkūrėja sakė, kad buvo tikimasi savanorių iniciatyvos ir pasiūlymų. Tačiau Eglė svarsto, jog organizacijos pagrindiniai veiklos principai nebuvo aiškiai išdėstyti nuo pat pradžių, o tai sukėlė aibę nesklandumų – nebuvo aišku, kaip įmanoma kažką pakeisti.
Iš tiesų, savanoriai greitai pamato, jei projekto koordinatoriai nelabai patys žino, kaip pasinaudoti savanorių pagalba. Kai kurie EVS projektai tikrai neatitinka aprašymuose nurodomų perspektyvų. Nemažai užduočių gali būti beprasmės arba visai nesusijusios su projekto tikslais. Nekokybiškų projektų esama visur, todėl prieš išvažiuojant vertėtų geriau susipažinti su priimančios organizacijos reputacija ir veiklos principais.
Jaunimo mainai Erasmus+
Tai yra 2014 metais, „Erasmus+“ tapo visų, per 25 metus švietimo ir jaunimo srityse įgyvendintų programų patobulinta versija. Taigi, visos kitos jaunimo švietimo ir kultūrinių mainų programos, tokios kaip „Veiklus jaunimas“ ir „Erasmus Mundus“, TEMPUS, ALFA ir EDULINK dabar tapo „Erasmus+“. Šios programos buvo naudojamos aukštojo mokslo, jaunimo reikalų, profesinio rengimo ir mokymo, mokyklinio ugdymo ir suaugusiųjų švietimo srityse. Suteikus jpms vieną „Erasmus+“ pavadinimą siekiama šalinti dirbtines kliūtis tarp įvairių veiksmų ir projektų formatų, skatinti naujas idėjas, pritraukti daugiau dalyvių ir kurti naujas bendradarbiavimo formas.
Šią vasarą nusprendžiau ir pati sudalyvauti tokiuose mainuose. Taip pirmą kartą apsilankiau Turkijoje, Italijoje ir Rumunijoje. Jaunimo mainai „There is The Village Over There“ vyko 2 savaites Kaharmarašo regione, esančiame netoli Sirijos sienos. Susitikome su keletu vietinių politikų bei visuomenės veikėjų, keliavome. Nemanau, kad įgijau profesinių kompetencijų, neturėjome jokių mokymo sesijų. Susikalbėti su koordinatore buvo sunku, nes ji nelabai suprato angliškai. Tačiau mainų organizatoriai labai stengėsi, kad būtumėme patenkinti, o žurnalistai – kad parodytų, jog europiečiai pradeda lankytis regione.
Kituose mainuose, Italijoje, buvau lietuvių grupės vadovė, todėl keletą mėnesių prieš prasidedant mainams vykau į programos planavimo susitikimą. Atvykusi supratau, kad jokio susitikimo nebus, o mane dvi dienas užims savanoris, kuris pats nieko nežino. Taigi, patekau į tragikomišką situaciją, kai atvykusi rimtai dirbti gavau nurodymą tiesiog būti turiste ir nesirūpinti planavimu.
Treti mano mainai vyko Rumunijoje. Tai buvo NVO darbuotojų mokymai, nors ir susirinko dauguma tokių kaip aš – žmonių netyčia suradusių projektą ir užpildžiusių dalyvio anketas. Savaitę mokėmės apie socialinį verslą. Turbūt labiausiai įstrigo organizatorių noras mus išmokyti naujų kompetencijų.
Prisiminusi projektus tikrai nesigailiu, kad nuvykau. Pamačiau ir susipažinau su visai kitokiu pasauliu. Tokio mokymosi neįmanoma įdėti į įprastinės edukacijos modelius. Blogai, kad mačiau daug organizavimo spragų, ne kartą skaudėjo širdį matant, kaip beprasmiškai naudojami resursai.
Dominykas siūlo vengti nesąžiningų NVO dalyvių mokesčių
Dominykas Jaugelis 2008-2013 metais dirbo jaunimo organizacijoje „Krantas“, kuri aktyviai dalyvaudavo bei organizuodavo įvairius ES finansuojamus projektus, tarp kurių buvo ir jaunimo mainai. Vaikinas pats dalyvavo ir organizavo tokius mainus, jam tai suteikė galimybę susitikti su įvairiais žmonėmis ir praplėsti akiratį, suprasti, kad yra daugiau galimybių pabaigus mokyklą, ir ką reiškia būti ne tik Lietuvos, bet ir Europos piliečiu.
Dominykas atkreipia dėmesį, jog ES skiria lėšas jaunimo veikloms su tikslu, kad būtų sukurtos sąlygos ir erdvė jauniems žmonėms mokytis ir tobulėti. Daugybė organizacijų dalyvauja įvairiose ES programose – skiria laiko ir resursų vystyti idėjoms, programoms ir patiems mainų projektams įgyvendinti.
Skirdama paramą projektui, ES leidžia skirti tam tikrą dalį paramos sumos darbuotojų atlyginimams. Tai dažniausiai būna apie 10 proc. projekto sumos. Taigi, jeigu organizacija skiria laiko ES projektui, tam tikros lėšos gali būti padengtos. Iš esmės ES padeda nemažai nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje išsilaikyti vykdant įvairius bendrus projektus.
Tačiau Lietuvoje yra keletas organizacijų, kurios siųsdamos dalyvius į projektus ima dalyvio mokestį. Tai yra nepagrįstas mokestis, nes siunčianti organizacija iš tiesų nepatiria išlaidų. Žinoma, siunčianti organizacija turi užtikrinti komunikaciją su partneriais, padėti suplanuoti kelionę ir yra atsakinga už dalyvius. Tačiau dalyvaudama mainuose ir už tai imdama dalyvio mokestį, siunčianti organizacija tampa „įmone“, kuri užsiima kelionės organizavimu – turizmo agentūra.
Labai dažnai skelbimai apie jaunimo mainus tokiose „įmonėse“ labiau domisi šalimi, kurioje vyksta mainai (pavyzdžiui, Pietų Europos šalimis), o ne mainų turiniu. Dominykas mano, kad tai yra labai neteisinga. Jis tiki, kad tokios iniciatyvos turėtų būti organizuojamos savanoriškai, kreipiant dėmesį į mokymąsi ir įgūdžių ugdymą, o ne į tai, ar šalis turi paplūdimį ar kalnus. Jis nemano, kad už mainus turi būti mokama organizacijai.
Pasak pašnekovo, tai iškreipia jaunimo mainų idėją ir smukdo jaunimo mainų kokybę.
Atlikus nedidelį tyrimą „Facebook“ socialiniame tinkle pavyko rasti organizacijas, renkančias mainų dalyvio mokestį. Kelios iš jų siūlo padėti patekti į mainus, sumokėjus 50 ar net 80 eurų dalyvio mokestį. Štai kaip viena iš organizacijų šią rinkliavą apibūdina savo portale: „Kiekvieno projekto organizatoriai nusprendžia, kur ir kokį projektą žada įgyvendinti; norint surengti gerą tarptautinį projektą neretai neužtenka Europos Sąjungos skiriamų lėšų, todėl reikalingas tam tikras dalyvių indėlis į projektą, kuris neretai būna pavadinamas „dalyvio mokesčiu“.
Kiekviena organizacija jį nustato atskirai, pagal kiekvieno projekto mastą. Tai taip pat yra mokestis už visas administracines išlaidas ir kartu Jūsų dalyvavimo patvirtinimas, dėl kurio Jūsų vietos projekte nebegali užimti kiti žmonės. Atsisakius dalyvauti projekte šis mokestis yra negrąžinamas ir tampa parama mūsų organizacijai bei organizuojamiems projektams.”
Taigi, dalyvio mokestis nėra gražinamas, o jo panaudojimo būdai neapibrėžti. Europos Sąjunga finansuoja 100 proc. mainų išlaidų, o siunčianti organizacija neprisideda prie mainų organizavimo – tiesiog ieško žmonių iš konkrečios šalies, vyksiančių į projektą. Kadangi neretai dalyviai renkami į kelis projektus, dalyvio mokesčių gali būti surenkama nemažai. Ar neturėtų NVO pagalba mainams būti nemokama?
Ką verta apsvarstyti prieš keliaujant?
Visi mūsų pašnekovai pritaria, jog keliauti savanoriauti ir pasinerti į mainus yra labai naudinga. Gera susipažinti su naujomis kultūromis, išmokti kalbų, naujų kompetencijų ir susirasti draugų. Be to, tai yra visiškai nemokama galimybė jauniems žmonėms pažinti Europą. Tačiau būtina pasidomėkite organizacijomis, kurios siunčia ir organizuoja mainus. Kokia yra šių organizacijų motyvacija dalyvauti ir priimti dalyvius?
Straipsnis buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt
