Liepos 11 dieną D.Djačkovas vyko į Kauną. Čia buvo atgabentas ir jo paties rankomis gamintas plaustas. Vyras nusprendė nuleisti jį ant vandens, patikrinti, ar viskas veikia patikimai, ir jau tuomet leistis į kelionę su visa šeima. Laiko prireikė ir namelio, kuris iškilo virš plausto, surinkimui. Kitą dieną į Kauną atvyko ir jo šeima – žmona bei trys vaikai. Susikrovusi visą mantą, šeima atsišvartavo ir išplaukė iš Kauno.
„Mūsų planas buvo plaukti iki Rusnės, Šilutės, bet kadangi sausa vasara, Nemunas nusekęs, srovė negreita, o mes neturėjom energijos, nei irklų, nei variklio, buvome genami tik srovės, plaustas buvo ne taip lengvai valdomas. Taigi pasidavėme srovei taip, kaip ji nešė.
Mus veikė vėjas, o palapinė, kurią pastačiau, buvo kaip burė. Gerai, kad nebuvo stipraus vėjo, bet nepaisant to, mus vis spaudė prie vieno šono, tad aš turėjau ką paveikti – vis atsistūminėjau nuo kranto. Viskas gerai, buvo smagu valdyti. Paskaičiavome, kad plaukėme maždaug 3 km per valandą greičiu, o aš buvau už tą vairininką – atsistumi, plauki, pailsi“, – prisiminimais apie ką tik įvykusią netradicinę kelionę Nemunu dalijosi D.Djačkovas.
Plaustą klaipėdietis pasigamino per maždaug pusantro mėnesio, nuo naujų metų informacijos ieškojo interneto platybėse. Skaitė, braižė, planavo.
Tatuiruočių meistro žmona juokauja, jog vyras turi „iš tinkamos vietos“ augančias rankas, tad moka meistrauti. Plaustui prireikė 12 bačkų, kurių talpa 200 litrų. Statybų metų problemų iškilo ieškant medienos, tačiau žinomam tatuiruočių meistrui įgyvendinti idėją padėjo draugai.
Idėja gimė Tailande
Pati idėja pasistatyti plaustą D.Djačkovui gimė su šeima prieš porą metų žiemojant Tailande.
„Prisidėjo ir karantinas, kilo daug nepatogumų keliauti, o Lietuvos nesam daug matę. Su mašina keliauti – tai ne mums. Pagalvojau, kad smagu būtų susikonstruoti plaustą ir pasileisti Nemunu. Pamenu iš vaikystės tuos Heklberio Fino nuotykius. Galvoju, juk būdamas vaikas, taip norėjau tai padaryti, pagalvojau, kad čia tai bent nuotykis būtų. Tik žmoną dar reikėjo įtikinti, bet jai nebuvo kur dingti, matė mano kibirkštėles akyse“, – šypsosi Danielius.
Kelionės nekantriai laukė ir mažiausia šeimos atžala, keturmetė Leticija, tėčio meiliai vadinama Letute. Ši kas rytą vaikiškos laiko tėkmės ritmo vedina vis atsikeldavusi klausdavo tėčio: „Ar jau?“. O atėjus tam laikui ir išaušus dienai, kai nutiko „jau“, kelionė mažiesiems ir patiko, ir prailgo.
„Pradžioje patiko, paskui atsibodo, jau kalbėjo Letutė, kad nori pas močiutę“, – pasakojo Danielius, dukrelę vadindamas jų įgulos junga. Valdyti plaustą pagelbėjo vyriausioji, 14-metė dukra, o septynmetis Lukas mėgavosi ilgomis maudynėmis Nemune.
„Visas plaustas – 18 kv. m, daug erdvės. Vakarais žvejojom, maudėmės. Turėjome virtuvėlę su viryklėle, žmona ką nors pagamindavo“, – džiaugėsi Danielius.
Sutiko bendramintį
Plaukdami Nemunu, keliautojai sutiko ir pakeleivių, iškylaujančių plaustu „Nemo“. Jo kapitonas Renatas Žyla. Šis plaustas didesnis, turi variklį, pirtį ir bariuką.
„Susidraugavome per penkias minutes. Noriu perduot linkėjimą, maladec vyras. Pasišnekėjom kaip du kapitonai. Renatas mane įspėjo, kad nuo Jurbarko upė išplatėja, srovė dar labiau lėtėja, o be variklio suvargsime keliauti. Penktą dieną ant vandens mus ir karštis jau vargino, 32 laipsniai ant vandens slopina. Ir vabzdžiai puolė – akliai vargino, nieko jie nebijo, o tik baigiasi akliai, prasideda uodai. Ir vaikai pavargo, tad penkių dienų buvo sočiai“, – pasakojo Danielius.
Norintys pasigaminti tokį plaustą gali remtis D.Djačkovo patirtimi, vyras paskaičiavo, kad pagaminimas, nugabenimas iki Kauno atsiėjo apie 1 000 eurų.
„Didžiausia problemą išskirt galėčiau – leidimų gavimas pasienio zonoje, be proto sudėtinga sistema. Man pagelbėjo vienas bičiulis pasienietis, bet ir jam tai buvo iššūkis. Kadangi galvojome, kad plauksime iki Rusnės, ties Smalininkais prasideda pasienio zona ir reikia turėti leidimą praplaukti“, – akcentavo klaipėdietis.
Patyrė nuotykių
Kokia gi kelionė be nuotykių. Be jų neapsiėjo ir Djačkovų šeimyna.
„Pirmą naktį nakvojome Zapyškyje, vėlai prisišvartavome. Užtraukėm su žmona dviese kiek galėjom plaustą, jis sunkus. Žmona dar sakė – užinkaruok, bet nebuvo nieko aplink, jokio kelmo, nieko. Sugulėm miegoti, o žmona pirmą nakties man ir sako: „Man atrodo, mes plaukiam“. Išlendu, pasižiūriu, esam nuplaukę 5 km ir vidury upės dreifuojam. Kadangi hidroelektrinė šliuzus paleidžia, pakyla Nemuno lygis, mus, ko gero, nejučia nustūmė. Visą naktį prasėdėjau prie vairo, laviravau. Taip nuplaukėm iki Veliuonos. Išvis nebuvo vėjo, taip srovė ir nešė. Viršijom per naktį savo plaukimo numatytą distanciją“, – prisiminimais dalijosi Danielius.
Kitą gi naktį, atvirkščiai, prisišvartavę Veliuonoje, šeima užtraukė plaustą ant kranto, o prireikus atsišvartuoti Nemunas nuseko ir šis atsidūrė ant sausumos. Laimei, plaustą pavyko sėkmingai nutempti.
„Visa šeimyna patenkinta, vertina iškylą labai gerai. Kai sustojome Jurbarke, mama atvyko pasiimti vaikų. Mes likome, kol kitą dieną atvyko plausto. Taigi su žmona dviese romantiškai užbaigėme mūsų kelionę Nemunu“, – šypsojosi klaipėdietis.
Savo vaikystės svajonę išpildęs vyras nusprendė, jog kitąmet nuotykis nebebus toks smagus, kaip pirmąjį kartą, tad sukonstruotą plaustą jau pardavė.
