Šiemet sutvarkius vadinamojo Jono kalnelio aplinką jau svarstoma, kaip visuomenei pritaikyti po vakarine kurtina puikiai išlikusią vokiečių įrengtą slėptuvę su ugniasienėmis. Šioje gerai užmaskuotoje erdvėje įrengtas apšvietimas, tualetas, rekonstruotos ir metalu kaustytos durys.
„Mes tikrai norime tą vietą išnaudoti visuomenės poreikiams. Dabar ji – neprieinama. Kol kas ieškome entuziastų, kurie galėtų imtis iniciatyvos, kaip Antrojo pasaulinio karo paveldą puoselėjantys vyrukai iš organizacijos „Memel-Nord“. Turime puikų pavyzdį kaimynystėje, Giruliuose, kur karinis paveldas iš apleistos vietos buvo paverstas noriai žmonių lankomu muziejumi. Vedamos ekskursijos. Manome, kad ir Jono kalnelio slėptuvė galėtų tapti tokiu nišiniu muziejumi, lankytina vieta, kurioje žmonės pamatytų Klaipėdos slėptuvių istoriją. Jų tinklą, kokios sąlygos buvo“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo uostamiesčio Savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.
Laukia iniciatyvų
Iki XIX a. tuometis Mėmelis buvo miestas-tvirtovė su visa gynybine sistema, iš kurios geriausiai išlikęs fragmentas, dabar žinomas Jono kalnelio vardu. Tai – naujosios olandiškos sistemos bastioninis įtvirtinimas su supiltais pylimais, kurtinomis, iškastais grioviais, įrengtu ravelinu.
Miestiečiams puikiai žinomas arkinis požeminis tuneliukas Gelderno bastiono poternoje. Pro jį iš Turgaus gatvės pusės patenkama į Jono kalnelio aplinką. Analogiškas tuneliukas, o tiksliau – XVII a. pr. įrengta sargybinė, yra ir pietinėje dalyje. Vartai – užrakinti, tačiau patekus į erdvę laukia tikras netikėtumas: vokiška Antrojo pasaulinio karo slėptuvė.
Prūsijos laikais tos slėptuvės nebuvo: tik sargybinės, o po ilga kurtina – nieko, žemių pylimas. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai pasinaudojo savo protėvių palikimu ir po kurtina išsikasė ilgą puikiausiai užmaskuotą tunelį pagal visas karines taisykles: gelžbetonis, ugniasienės, ventiliacinės angos, sunkios, masyvios metalinės durys ir kt. Buvę bent du atsarginiai išėjimai nuo Kurmarko bastiono kurtinos vakarinės pusės.
Tvarkydama Jono kalnelio kompleksą UAB „Pamario restauratorius“ atkūrė buvusį ir užslinkusį įėjimą, duris, tad dabar praeiviai gali jas matyti iš garažų (Turgaus g.) pusės.
„Pirmasis Jono kalnelio komplekso tvarkybos etapas baigtas. Turime įvairių minčių, kaip panaudoti vokiečių įrengtą slėptuvę, kuri yra dabar restauruota: paliktas autentiškas mūras, patalpos išvalytos, įrengtas apšvietimas, yra net tualetas. Manome, kad toje erdvėje galėtų būti įrengta specifinė ekspozicija, skirta visoms Klaipėdos slėptuvėms. Svarbu, kad tema, jos pateikimas nesidubliuotų su Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje „39/45" esančiomis. O tas slėptuvių motyvas, manau, yra įdomus“, – teigė V.Juška.
Anot jo, laukiama visuomenininkų iniciatyvų. Juolab kad yra žmonių, kurie norėtų rengti ir temines ekskursijas po Klaipėdos miesto slėptuves. Jono kalnelio kurtinos požemiai būtų kulminacija.
„Žinoma, vien patekimas į tą erdvę žmonėms gali padaryti įspūdį. Bet dar reikėtų ir vizualinių sprendimų, nors slėptuvė – ne itin tinkama vieta ekspozicijoms, mat labai drėgna. Nėra šildymo. Bet viską galima išspręsti. Gal net dubliuoti temas: ir Antrojo pasaulinio karo slėptuvių, ir XVII-XVIII a. gynybinių įtvirtinimų istorijas“, – svarstė jis.
Mato perspektyvą
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas nė neabejoja, kad Jono kalnelio slėptuvė turėtų būti išnaudojama visuomenės poreikiams, užuot likusi tiesiog niekam nežinoma, nelankoma erdve po žemių pylimu.
„Vokiečiai buvo tikri meistrai, gudriai įrenginėdami požemines slėptuves. Taip, kad iš oro stebint net neįtartum. Jono kalnelio kurtina, pylimas buvo puikiausia vieta. Klaipėdoje yra ir daugiau tikrai netikėtose vietose įrengtų slėptuvių: ir po Bangų gatve, ir pirmosios vandenvietės vietoje, Ferdinando skvere, Ievos Simonaitytės bibliotekos kieme bei kitur. Jono kalnelio komplekse išties būta net dviejų slėptuvių: viena jų – užslinkusi, įėjimas buvo pietiniame kurtinos šlaite. Deja, ši vieta – neišžvalgyta. O Kurmarko bastiono poternos slėptuvė puikiai išliko“, – „Vakarų ekspresui“ sakė paveldosaugininkas.
Anot jo, galimi keli variantai, kaip išnaudoti šį karinį reliktą.
„Yra tam tikra specifika, nes tokių slėptuvių koridorių plotis būdavęs standartinis: vos 1,6 metro. Todėl kažkokių ekspozicijų ten nelabai pavyktų įrengti. Galima ant sienų pateikti vizualinę informaciją su išlikusia ikonografija, kurios tikrai turime, kaip tie žmonės karo metu slėpėsi. Yra medžiagos, kaip statė tokias slėptuves, kokias medžiagas naudojo. Galų gale galima ir suolus padėti ten, kur jie būdavę: lankytojui gal būtų smalsu pajusti tą dvasią, ką reiškia bombarduojant sėdėti ir laukti, kol viskas liausis. Dar geriau, jei kam nors pavyktų sukurti visą maršrutą po Klaipėdos slėptuves ir organizuoti ekskursijas. Įtraukiant ir šaltojo karo metu sovietų pastatytas slėptuves“, – mintimis dalijosi L.Kavaliauskas.
Jis atkreipė dėmesį, kad Jono kalnelio slėptuvėje buvusios metalinės durys atkurtos kone preciziškai.
„Tikrai reikia padėkoti restauratoriams. Pasirodo, durys nebuvo plieninės, o tik apkaltos metalo skarda. Viduje – medinės. Tikėtina, karo metu taupė metalą. Tad tokias pat duris ir atkūrė“, – teigė jis.
Informacijos centras
Vadinamąją Juodąją tvirtovę Giruliuose prižiūrinčios VšĮ „Memel-Nord“ lyderis Aivaras Kurskis „Vakarų ekspresui“ teigė, jog idėja karines slėptuves panaudoti turizmui, kurti teminį maršrutą yra sveikintina.
„Tačiau reikia suvokti ir vieną aspektą: dauguma Klaipėdoje esančių Antrojo pasaulinio karo slėptuvių yra arba neprieinamos, arba sunaikintos. Kai kurios yra ir privačiuose kiemuose. Gaila, jog valdžios rankomis šis paveldas net naikinamas: pavyzdžiui, Ferdinando skvere. Ten buvo unikali, vienintelė uostamiestyje „U“ formos slėptuvė. Aikštės tvarkytojai ją sugriovė ir paliko tik vieną šoną. Argumentas – esą buvo avarinės būklės, o jiems reikėjo išlyginti aikštės paviršių. Na, galėjo juk tiesiog žemėmis užpilti, o ne griauti“, – pasakojo jis.
Anot A.Kurskio, Jono kalnelio slėptuvė kaip pavienis objektas gali būti nelabai įdomi lankytojams, tad reikėtų kompleksiško sprendimo.
„Ši erdvė išties gali būti vieta, kurioje žmonės sužino apie visą slėptuvių tinklą Klaipėdoje. Ten galėtų būti eksponuojami žemėlapiai, schemos, pateikta visapusiška informacija. Toks savotiškas informacijos centras apie slėptuves. Tada jau besidomintys galėtų planuoti, kur dar ką galima rasti. Kur lankoma, o kur ne. Kažkas gal sugalvos sau atrakciją: rasti ir pamatyti kuo daugiau uostamiesčio slėptuvių. Tačiau Jono kalnelyje nereikėtų pamiršti priešistorės, pateikti ir XVII-XVIII a. pastatytų įtvirtinimų medžiagą“, – svarstė A.Kurskis.
Pokalbininkas paminėjo puikų pavyzdį, kaip vokiečių Antrojo pasaulinio karo slėptuvė buvo išnaudota Priestočio g. (šalia geležinkelio stoties).
Ten po pylimu išliko 1944 m. statytos vokiečių tunelinės konstrukcijos autentiška slėptuvė, kurios paskirtis buvo priglausti civilius miestiečius per bombardavimus ir artilerijos apšaudymus. Manoma, jog ši požeminė slėptuvė Klaipėdoje buvo pastatyta Reicho geležinkelių žinybos. Pusės metro storio gelžbetonio sienos po žemių pylimu Klaipėdos gyventojams turėjo teikti daugiausiai vilties išgyventi. Augustė Rumbutytė sugalvojo, kaip šią vietą pritaikyti visuomenei ir sukūrė žaidimą „Escape Bunker 1944“. Jo esmė – komandos iki 6 asmenų, apsiginklavusios logika ir ryžtu, turi įveikti sugalvotas užduotis ir ištrūkti iš bunkerio per 60 minučių.
„Patys ten buvome. Išties įdomu. Daug klausimų apie Antrąjį pasaulinį karą, toks galvosūkių kambarys. Žinoma, Jono kalnelyje to gal nedubliuosi, nes būtų plagiatas ir nebeįdomu“, – svarstė jis.
