Kleboniškiuose teko būti prieš du dešimtmečius. Tuomet studento akys tiesiog žavėjosi senoviniais rakandais, traktoriais. Na, nieko ypatingo. Seni daiktai ir seni pastatai.
Važiuojant keliu iš Panevėžio į Šiaulius, spontaniškai kilo mintis vėl užsukti. Tuo pačiu sužinoti, kas Kleboniškiai yra iš tiesų? Dulkėmis nusėta rakandų krūva ar kažkas daugiau?
Laiko mašina su malūno sparnais
Privažiuoti ir rasti – gana paprasta. Ties posūkiu yra ne tik informacinis ženklas, bet ir kelininkų sukurtas meno kūrinys iš akmenų ir grandinių. Taip pat čia galima tiesiog sustoti pakelėje ir pailsėti nuo kelionės.
Už poros kilometrų – Pakalniškių kaimas. Tradicinė sovietinė statyba. Visai šalia glaudžiasi tūkstantmetė Lietuvos istorija.
Pirmiausia kelią pastoja nuostabus vėjo malūnas. Vėliau sužinosime, kad jo sparnai ne butaforiniai. Jis yra veikiantis.
Vyresni žmonės pamena, kad po nepriklausomybės atkūrimo malūno savininkas norėjo autentišku būdu su vėjo pagalba malti miltus. Tačiau tuomet šiai idėjai kelią pastojo mokesčių inspektoriai. Malūnas vos nepražuvo, tačiau laiku buvo išgelbėtas ir atkurtas naujam gyvenimui.
Už poros šimtų metrų nuo malūno – Pakalniškių piliakalnis. Istoriniai šaltiniai byloja, kad vakarinėje pašlaitėje yra pirmo tūkstantmečio Vidurio pilkapynas. Šalia kalno – senosios vietinės kapinaitės samanota akmenine tvora.
Jei kam įdomu, malūną savininkai patys atidavė muziejui į rankas – kad tik gyvuotų toliau, kad išliktų ateities kartoms tikras ir nepakitęs. Lai per amžius jo sparnai veikia lyg laiko mašina.
Pirmiausia – kaimas, o tik tada – muziejus
Sugrįžus atgal, rodyklės veda į etnografinį Kleboniškių kaimą. Prie vartų pasitinka maža koplytėlė. Toliau – nei gyvos dvasios. Tik seni apsamanoję ir vienas už kitą įdomesni namai. Tolumoje matyti „Škoda“ automobilis.
Ant kelmo surikiuoja visą glėbį didžiulių raktų – tokių niekučių kolekcininkai iš padų išvirstų.
Kyla mintis – gal muziejus po atviru dangumi nedirba? Bus smagu ir tiesiog pasivaikščioti. Dėmesį patraukia mažyčiai langeliai. Pro tokius tikrai neišlįsi. Daugelis nendrėmis dengtų pastatų neturiu kaminų.
Netrukus prisistato buities muziejus šeimininkė. Tai jos automobilis matėsi kaimo gale. Susirūpina, kad per vėlai atvykome – nieko nematyti.
Kone kiekvienoje sodyboje yra po ekspoziciją, tačiau pro mažus langus eina mažai šviesos. Geriausia atvykti pirmoje dienos pusėje arba pavasarį.
Tą pačią minutę muziejininkė nubėga raktų – nori bent vieną kitą ekspoziciją parodyti. Ant kelmo surikiuoja visą glėbį didžiulių raktų – tokių niekučių kolekcininkai iš padų išvirstų.
Netrukus atskleidžia, kad Kleboniškiai visų pirma yra tikras Aukštaitijos gatvinis rėžinis XIX amžiaus kaimas. Keturios sodybos su visais savo pastatais yra absoliučiai autentiškos.
Tai yra tikras kaimas su tikromis sodybomis, gatve, medžiais ir iki šiol jaučiama kaimo dvasia.
Kiti pastatai atvežti iš netolimų apylinkių. Daugelis pastatų taip buvo išgelbėti nuo pražūties. Atkelti pastatai buvo iš naujo suręsti. Ne bet kur, o tiksliai ant senųjų Kleboniškių kaimo pamatų. Bendras kaimo vaizdas išliko toks pat.
Tai yra tikras kaimas su tikromis sodybomis, gatve, medžiais ir iki šiol jaučiama kaimo dvasia. Ne be reikalo ši vieta vadinama Daugyvenės kultūros istorijos muziejumi-draustiniu.
Muziejininkė aprodo vieną namą be kaminų. Stoge nėra jokios angos dūmams išeiti. Kol kūrenama krosnis, dūmai tvyro pastogėje ir išeina per įvairias kiaurymes. Panašiai veikia dūminė pirtis, bet kas galėjo pamanyti, kad taip šildė ir gyvenamuosius namus.
Šių namų kambariuose tarsi sustojo laikas. Rodos, ims ir sugirgždės medinis arkliukas. Moteris pradės sukti seną siuvimo mašiną. Pro duris, nešinas malkų glėbiu, įžengs šeimos galva. Vyresnioji sesuo grožėsis savimi nedideliame veidrodyje, kartais baugščiai pažvelgs į šalia stovintį kryžių.
Anksčiau šis kaimas būdavo pravažiuojamas. Dabar tokios galimybės nebėra. Bet čia galima ateiti mediniu tiltu, nutiestu per sraunų Daugyvenės upelį. Tik iš toli upelis atrodo mažas, bet kai prieini, pajunti jo galią. Vaga siaura, smėlėta. Dėl šviesaus dugno ir krištolinio vandens atrodo seklesnė.
Sustingusio laiko draustinis
Prie upės į galvą staiga tarsi kaukšteli nušvitimas. Juk už upės – piliakalnis su pilkapynais, senosios kapinės, o dar tolėliau į kairę – plačiasparnis vėjo malūnas. Kaip iš tiesų viskas arti išsidėstę, kaip vientisa ir harmoninga.
Dabar Kleboniškiai – tai ne tik kaimo rakandai, įvairūs baldai, namų apyvokos reikmenys, žemės ūkio padargai, muštokės ir bezmėnai. Tai sustingusio laiko draustinis.
Čia, abipus upės, žmonės gyveno prieš pusantro tūkstančio metų. Viskas palengva kito, tačiau laikmečių pėdsakai liko. Gyvena čia žmonės ir dabar. Tai puiki vieta gyventi – švarus, oras, vanduo, kalvelės, pušynai.
Čia visą savo amžių nugyveno ir buvo palaidotas malūnininkas Pranciškus Zenkevičius, ūkininkas Jonas Montvila ir kiti šiam kraštui svarbūs žmonės.
Dar reikėtų pabrėžti, kad Kleboniškiai nebuvo tradicinė dvaro darbininkų gyvenvietė. Čia kiekvienas buvo pats sau ponas, turintis rėžį žemės ir išmanantis savo amatą. Tik turėjo sumokėti reikiamus mokesčius klebonui.
Kai žinai, jog kaime dabar yra 28 pastatai, o pati ekspozicija pradėta kurti 1989-aisiais, pradedi svarstyti, kodėl kiti panašūs muziejai yra sukurti ant plyno lauko? Lyg mūsų istorija būtų tokia galutinai mirusi, kad jai belieka pastatyti paminklą.