Taitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis – kerinčio grožio salos, kurių krantus skalauja Ramusis vandenynas.
Būtent šis kraštas yra didžioji S.Norkevičiaus aistra, variklis ir kelionių tikslas. Sėkmės lydimas verslininkas, vadovaujantis statybų sektoriui, didelis gamtos bičiulis ir aplinkos sergėtojas S.Norkevičius neseniai pristatė savo naujausią knygą „Polinezijos salos. Ramiojo vandenyno perlai: Tahitis, Makemas, Raroja, Kon Tikis” (leidykla „Aukso pieva”).
Paklaustas apie gyvenimą Polinezijoje, autorius sutiko pasidalyti įspūdžiais.
– Kaip atradote Polinezijos salas? Kas paskatino keliauti į tokį atokų kraštą Ramiojo vandenyno viduryje?
– Nuo mažens mane traukė tolimi, mažiau tyrinėti egzotiški kraštai. Pirmą kartą apie Polineziją sužinojau perskaitęs žinomo norvegų keliautojo, antropologo Turo Hejerdalo knygą „Kon Tikis”.
Šios knygos pabaigoje buvo rašoma, kaip įgula su mediniu plaustu perplaukė didžiąją dalį Ramiojo vandenyno ir savo kelionę baigė mažoje, niekam nežinomoje Polinezijos saloje – Rarojoje.
Supratau, kad Raroja – ideali vieta civilizacijos nuvargintam žmogui, kuris nori tiesiog jaustis laisvas, nevaržomas gyvenimo.
Vienas įgulos narių, t.y. Bengtas Danielsonas taip susižavėjo Raroja ir ypač šios salos svetingais gyventojais, kad ten apsilankė dar keletą kartų.
Savo patirtį B.Danielsonas aprašė knygoje „Laimingoji sala”. Perskaitęs šią knygą likau pakerėtas tenykščiu gyvenimo būdu.
Negalėjau patikėti, kad dar yra mūsų planetoje vietovių, kur žmonės kiekvieną dieną tiesiog džiaugiasi paprastu, harmoningu gyvenimu ir gamta.
Supratau, kad Raroja – ideali vieta civilizacijos nuvargintam žmogui, kuris nori tiesiog jaustis laisvas, nevaržomas gyvenimo. Deja, B.Danielsonas savo knygoje aprašė įvykius, įvykusius prieš 50 metų.
Tai paskatino mane domėtis visa Polinezijos kultūra, gamta, istorija ir sau buvau davęs pažadą, kad vieną dieną privalau pamatyti Rarojos salą savo akimis.
Turėjau tikslą išsiaiškinti, kaip vietiniai gyventojai gyvena dabar, kaip juos per pastaruosius 50 metų pakeitė civilizacija, geopolitiniai ir ekonominiai ryšiai su išoriniu pasauliu.
Man labai rūpėjo sužinoti, ar Raroja vis dar laiminga sala su joje gyvenančiais laimingais žmonėmis, kaip buvo aprašęs švedų etnografas, mokslininkas, keliautojas Bengtas Danielsonas.
– Kur yra Prancūzijos Polinezija ir kodėl taip vadinama?
– Prancūzijos Polineziją nuo Lietuvos skiria apie 24 000 km. Tolokai... Paprastai tariant, tai – salos, išsibarščiusios Ramiojo vandenyno viduryje, šiek tiek žemiau pusiaujo.
Teritorija gan didelė – salos išsidėščiusios virš 2000 km atstumu. Prancūzijos Polinezijos pavadinimas nusako, kad ši teritorija priklauso Prancūzijai. Salos turi specialų Prancūzijos užjūrio bendrijos statusą.
Bet tai tik dalis salų priklausančiai Prancūzijai. Pati Polinezija yra ženkliai didesnė – nuo Havajų salų (priklausančių JAV) iki Naujosios Zelandijos.
ES piliečiams atvykstant į Prancūzijos Polineziją vizų nereikia ir buvimo laikas neribojamas.
– Kas labiausiai nustebino susipažinus su naujais žmonėmis ir jų kultūra?
– Lankydamasis Prancūzijos Polinezijoje, visada stengdavausi pakliūti į nuošalesnes, mažai turistų lankomas, ar iš vis jų nelankomas salas. Norėjau pamatyti tikrą, nesuvaidintą vietinių gyvenimą. Ir man tai pavyko.
Pastebėjau, kad kitur, nemokant kalbos, žmonės vengia kontakto: juk iš tiesų sudėtinga bendrauti be žodžių, o jie vis tiek visais būdais su tavimi bendrauja: akim, gestais ir širdimi.
Stebino jų nesumeluotas, nesuvaidintas noras padėti viskuo (nuo patekimo į atokias salas iki neatlygintino apgyvendinimo savo namuose), supažindinti su šalimi, kaimais, papročiais, virtuve.
Žmonės nesavanaudiški, paslaugūs, draugiški ir labai komunikabilūs. Kalbos barjeras jų negąsdina. Pastebėjau, kad kitur, nemokant kalbos, žmonės vengia kontakto: juk iš tiesų sudėtinga bendrauti be žodžių, o jie vis tiek visais būdais su tavimi bendrauja: akim, gestais ir širdimi.
Šioje šalyje kiekviena diena atnešdavo vis naujų pažinčių, naujų potyrių ir pramogų.
– Kuo ypatingi polineziečiai?
– Didžiausioje ir tankiausiai apgyvendintoje Taičio saloje gyventojai gyvena panašiai kaip mes: eina į darbą, vakare ruošia vakarienę, žiūri TV, eina pasivaikščioti, lankosi kino teatruose, koncertuose, kavinėse.
Visi jie ypatingi dar ir tuo, kad nesvarbu – mieste ar salose gyvena, nesvarbu, ką daro, – visada su šypsena, su daina. Visada draugiški ir labai paslaugūs.
Atokesnėse salose gyvena paprasčiau, salos žmonės turi tą nuostabų ritmą, susiliejantį su gamtos ritmu.
Keliasi saulei tekant, žvejoja, seka potvynius, atoslūgius, renka kriaukles, kokoso riešutus ir gamina maistą iš to, ką sugauna, vakare vakaroja terasoje su vandenyno užburiančių garsų muzika. Labai jaučiasi polineziečių harmonija su gamta, o ypač su vandenynu.
Bet visi jie ypatingi dar ir tuo, kad nesvarbu – mieste ar salose, nesvarbu, ką daro, – visada su šypsena, su daina. Visada draugiški ir labai paslaugūs.
– Patarkite, ką galima įdomaus pamatyti Polinezijos salose? Kodėl ten verta keliauti?
– Jau leidžiantis lėktuvui prieš akis nusidriekia vandenynas su stebuklingomis koralų spalvomis, užburiantys kalnai, saulėje blizgantys laiveliai.
Tad pamatyti čia tikrai yra ką: žydrosios lagūnos, kriauklių, krabų, delfinų, banginių, vėžlių, tūkstančių įvairiaspalvių žuvelių. Sausumoje gražuolės palmės su sunokusiais kokoso riešutais ar bananų giraitėmis.
Mango vaisius skinsite tiesiai nuo medžio, avokadus irgi patys galite nusiskinti, papajos ir tokie nematyti duonmedžiai su savo didžiuliais vaisiais, kurie kepami, kvapu ir skoniu primena batoną.
Kiekviena sala turi kažką tokio, kas yra tikrai šventė akims ir mintims. Kas mėgsta prabangų poilsį, rinkitės SPA centrus ir viešbučius Bora Bora saloje. Sala savo grožiu ir nepriekaištingu aptarnavimu lenkia net Maldyvų salas.
Nesate matę banginių, o gal norite ir papliaukioti šalia šių milžinų? Nuo rugpjūčio iki lapkričio vyksta šių nuostabių žinduolių migracija per Polinezijos salas. Geriausia tai matosi prie Rurutu ir Tubuai salų.
Įdomu kaip auginami natūralūs perlai? Skriskite į Tuamotų archipilago salas tokias kaip Manihi ar Anna.
Jeigu esate paviršinio ar giluminio nardymo gerbėjas, tiesiog būtina aplankyti Rangiroa ir Fakarava koralines salas. Patikėkite manimi, jūs pasaulyje niekur nepamatysite tokios gausos žuvų, kaip tik šiose Polinezijos salose.
Mėgstate civilizuotas salas, bet norite ramaus ir nebrangaus poilsio – Huahinės sala laukia jūsų.
Turistų mažai, bet šeimyninių viešbutukų verslas klesti, nes ši sala pasakiško grožio. Tiesiog būtina pamatyti Huahinės salos kalnus, tarpeklius, įlankas.
Vandens sporto gerbėjams siūlyčiau apsilankyti Taičio saloje nuo balandžio iki birželio. Tada kyla vienos aukščiausios bangos visame Ramiajame vandenyne, tad pasigalinėti su jomis bus tikras adrenalino pliūpsnis.
Jeigu norite visko po truputį, ką išvardinau anksčiau, bet nenorite matyti nei vieno turisto – skriskite į Makemo salą. Jus ten tikrai šiltai pasitiks.
Jei domina mistinės vietos ir norite pabendrauti su karingiausios Polinezijos salų gyventojų palikuonimis – Markizų salos tinkamiausios. Jei įgysite vietinių gyventojų pasitikėjimą, išgirsite tokių istorijų, kad nuo šiurpo plaukeliai piestu stosis.
– Kurios iš salų paliko giliausią įspūdį?
– Mano kelionės tikslas buvo Rarojos sala. Vien tai, kad į šią salą nėra labai lengva patekti, jau savaime kelia įspūdį. Aš pats tik lankydamasis antrą kartą Polinezijoje ir su vietinių bičiulių pagalba, sugebėjau nusigauti iki šios salos.
Raroja padarė man didžiausią įspūdį, tai mano atradimas, sykiu buvo ir galutinis tikslas. Nedidelė, apsupta vandenyno iš išorės, su nuostabaus grožio lagūna viduje. Su kokoso palmių šnarėjimu, lengvo vėjelio gūsiais. Ten patyriau didžiausių atradimų ir nuotykių.
Rarojoje pajutau tikrą gyvenimo skonį. Supratau, ką reiškia „tikrai gyventi“. Taip, Raroja – mano mylimiausia sala.
Juk saloje nėra gėlo vandens, tad geriamas yra lietaus vanduo. O kur dar maudynės su rykliais ir rajomis, tunų žvejyba, bendravimas su vietiniais, kurie net nesupranta ką reiškia žodis „turistas“.
Rarojoje pajutau tikrą gyvenimo skonį. Supratau, ką reiškia „tikrai gyventi“. Taip, Raroja – mano mylimiausia sala.
Taip pat norėčiau rekomenduoti Huahinės salą. Ji taip pat man paliko labai teigiamą įspūdį. Nustebau, kad sąlyginai netoli Tahičio galima atrasti dar mažai lankomą turistų, didelę Huahinės salą.
– Papasakokite apie salų kasdienybę. Koks ten pragyvenimo lygis? Kokia švietimo sistema?
– Reikia atskirti miesto žmones nuo atokiose salose gyvenančių žmonių. Mieste žmonės gyvena civilizuotai, net pasiturinčiai, nemačiau nei elgetų, nei valkataujančių.
Minimalus mėnesio atlyginimas 1200 Eur, dirba bankuose, savivaldybėse, medicinos įstaigose, parduotuvėse, švietimo sistemoje.
Salose darbų mažiau, bet čia visada sutiksite oro uosto darbuotojų, kiekvienoje saloje yra keletas policininkų, gaisrininkas, komunalinių paslaugų teikėjai, mokytojai, paštininkai, parduotuvių darbuotojai.
Likę salos žmonės renka koprą (kokoso riešutų branduolius, juos sudžiovina ir parduoda). Tai labai pelningas užsiėmimas.
Net pačioje atokiausioje saloje žmonės turi namuose vandentiekį, kanalizaciją, elektrą ir šiltą vandenį.
Kiti augina perlus – juodieji Taičio perlai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.
Net pačioje atokiausioje saloje žmonės turi namuose vandentiekį, kanalizaciją, elektrą ir šiltą vandenį. Mane tai nustebino, juk Lietuvoje, pačioje Vilniaus širdyje, keli žingsniai nuo Aušros Vartų, matau kibirais nešančius vandenį vilniečius ir jų lauko tualetus.
Švietimo sistema: visi turi galimybę mokytis, visi mokosi, vidurinis išsilavinimas nemokamas. Didesnėse salose yra mokyklos į kurias vaikai atplukdomi laivais ir paliekami savaitei ar mėnesiui.
Taityje yra ir universitetas, bet dauguma polineziečių vyksta studijuoti į JAV ar Prancūziją. Žmonės išsilavinę ir kultūringi.
– Kaip gimė mintis parašyti knygą? Ką skaitytojai joje galės rasti?
– Mano aistra kelionėms gimė iš knygų, jos mane įkvėpė ir drąsino. Keletą kartų pabuvojęs Prancūzijos Polinezijoje, lankydamasis atokiose salose, gyvendamas vietinių namuose, patirdamas daug nuotykių, savo kelionių įspūdžiais norėjosi pasidalyti su žmonėmis, su kuo daugiau žmonių...
Potyriai tiesiog netilpo manyje, tad lyg ir logiška buvo, jog norėjosi visa tai užrašyti ir pasidalinti su kitais.
Tačiau nežinau, ar būčiau išdrįsęs parašyti knygą dabar, tad tikriausiai turėčiau padėkoti leidyklai, kuri paskatino, padrąsino ir manimi patikėjo.
Tikiuosi, kad knyga patiks visiems, kas mėgsta nuotykius, tolimus kraštus. Knyga tikrai lengvai skaitoma, suprantama, paprasta, kupina mano paties įgytos patirties, įspūdžių ir patarimų. Tai knyga apie sutiktus žmones jūros ir saulės nugairintame tolimame krašte. Tai išties rojus žemėje.
– Kokie planai ateičiai ir ko palinkėtumėt mūsų keliautojams?
– Planų turiu daug ir dalis jų susiję su Prancūzijos Polinezija. Būtinai ten grįšiu, gal net šiemet. Pasiilgau to krašto, savo bičiulių, net vietinių ryklių jau pasiilgau. O ir žiemoti atpratau, nes paskutinius du metus, į Lietuvą atėjus žiemai, aš kaip tik pakildavau skrydžiui i Taitį.
Keliautojams galiu palinkėti daug kelionių, kitaip kokie gi jie keliautojai! O jei rimtai, tai drąsos, ryžto, svajonių, ir žinoma linkiu milijono galimybių. Nebijokite svajoti, nes visos svajonės pildosi, reikia tik labai panorėti.
