„Supratau, kad man teks nusižengti istorinei autentikai ir tikslumui, nes labai abejotina, kad tokiuose namuose būtų įsirengę ir nuomoję konspiracinį butą komunistų partijos nariai. Jiems paprasčiausiai per brangu. Ši partija nebuvo labai turtinga ir nors turėjo kažkiek pinigų, bet juos taupė.
Tačiau savo pagrindinei herojei man norėjosi bent vidutiniškos buities, kad būtų skaitant normalu, o ne skurdas, žiurkės ar benamiai šunys.
Leidau sau ją apgyvendinti ne Argentinkoje, ne Brazilkoje, ne Radvilėnų plente, kur gyveno jos tėvas, o tokiame pastate P.Višinskio gatvėje. Čia nėra lūšnynų, bet nėra ir prabangūs rajonai. Šioje vietoje prasideda romanas, čia vyksta viena pirmųjų scenų“, – kalbėjo istorikas ir rašytojas Bernardas Gailius.
Istorinio šnipų romano „Agentė“ autorius skaitytojus pakvietė į kiek kitokį patyrimą – pasivaikščioti po Kauną ir aplankyti vietas, kur vyksta romano veiksmas bei mintimis nusikelti į tarpukario Kauną. Būtent šiuo laikmečiu Kaune, Žaliakalnyje, gyvena ir veikia B.Gailiaus romano veikėjai.
Daugiau nei 400 knygos puslapių virto kilometrais – per ekskursiją skaitytojai kartu su autoriumi nužingsniavo apie septynis kilometrus.
Veiksmas – Argentinkoje ir Brazilkoje
„Agentė“ nukelia į 1938-uosius, opozicinio judėjimo prieš Antano Smetonos vyriausybę įkarštį. Krikščionys demokratai, valstiečiai liaudininkai ir voldemarininkai pirmą kartą sutaria veikti kartu ir pagaliau priversti tautininkų prezidentą pasidalinti valdžia.
Bet planus rezga ne tik jie. Dar viena politinio žaidimo dalyvė – komunistų partijos pogrindininkė Angelė Treigytė, nusprendžia pasitraukti ir pradėti naują gyvenimą Amerikoje. Netrukus Angelė susiduria su Valstybės saugumo departamento žvalgyba, atstovaujama Konstantino Astrausko. Šis susitikimas išjudina nenuspėjamų įvykių virtinę, kur pinasi aistra ir šaltas protas.
B.Galiaus ekskursija prasidėjo prie Gimnazijos gatvės 7 numeriu pažymėto pastato, kur tarpukariu veikė zitiečių – Lietuvių katalikių tarnaičių šv. Zitos – draugija. Šio fakto, beje, nežinojo nė vienas ekskursijos dalyvis.
Vėliau autorius pakvietė pasivaikščioti po Žaliakalnyje esančius Argentinką, Brazilką ir Italianką, stebėti, ar ekskursijos dalyvių neseka joks šnipas ir taip susitapatinti su knygos personažais.
Vienos įdomiausių aplankytų vietų – Žaliakalnio mikrorajone esančios Argentinka, Italianka ir Brazilka. Iš kur kilę šie pavadinimai, versijos yra kelios. Argentinkoje ir Brazilkoje tarpukariu gyveno miesto varguomenė, o jų išskirtinumas – iš bet kokių medžiagų suręsti nameliai.
Anot vienų istorikų, Brazilka tokį pavadinimą gavo dėl to, kad kuklūs nameliai, pastatyti iš bet kokių medžiagų, iš kartono, iš šiferio, metalo lakštų, buvo ant šlaito ir primena Brazilijos favelas. Kita versija – kad čia po nesėkmingo bandymo įsitvirtinti Pietų Amerikoje apsigyvendavo be pinigų į tėvynę grįžę lietuviai.
„Tarpukariu žiniasklaidoje buvo rašyta, kad Brazilką galima pavadinti katinynu, nes nėra niekur tiek katinų, kaip čia. Iš kitos pusės, Brazilką galima pavadinti ir Sachara, nes nėra vandens ir visas kvartalas nešasi jį iš Kapsų gatvės“, – pasakojo B.Gailius.
Mano vaizduotėje ta vieta panaši į šią. Panašesnės aplinkos neradau.
Argentinkos pavadinimas taip pat, teigiama, prigijo todėl, kad čia tarpukariu apsigyveno iš Argentinos grįžę lietuviai. Tačiau jie buvo turtingesni nei Brazilkoje gyvenę žmonės, todėl jų namai kiek geresni.
Tuo tarpu Italianka, kaip teigiama šaltiniuose, taip pavadinta dėl to, kad tarpukariu A.Mackevičiaus gatvė vadinosi Italijos gatve.
Šios Kauno miesto vietovės sudomino ir B.Gailių, čia vyksta dalis jo romano veiksmo. Autorius ekskursijos dalyvius atvedė į vietą, kurioje jo knygos herojus Dovydas Taubė slaptai ateina susitikti su vagimi. Tiesa, kodėl šis susitikimas slaptas, B.Gailius sakė pasakyti negalintis – tam, kad liktų intriga dar tik skaitysiantiems knygą.
„Mano vaizduotėje ta vieta panaši į šią. Panašesnės aplinkos neradau“, – sakė B.Gailius.
Kartu su knygos autoriumi ekskursijos dalyviai stabtelėjo prie Kauko laiptų, Ąžuolyno parke, kur mokėsi perduoti slaptas žinutes, atkūrė pagrindinių romano veikėjų susitikimo sceną Vytauto parke.
Atrado kitokį Kauną
Kaip 15min sakė „Agentės“ autorius, idėja skaitytojus pakviesti į ekskursiją kilo natūraliai. „Sugalvojau padaryti tokią pramogą savo draugams. O kai imi galvoti, atsiranda naujos idėjos, sumanymai. Taip viskas išaugo iki ekskursijos. Kadangi mano draugams patiko – pasiūliau ir leidyklai“, – sakė B.Gailius.
Beje, pats B.Gailius yra vilnietis, tad ekskursiją jis vadina pasivaikščiojimu po Kauną šiuolaikinio vilniečio akimis.
Autoriui teko dar vienas galvosūkis: kaip ekskursiją parengti taip, kad ji būtų įdomi ir jau skaičiusiems knygą, ir jos neskaičiusiems. Pirmiesiems įdomu pamatyti vietas, kuriose vyksta romano veiksmas, tačiau ekskursija turi neatskleisti romano siužeto jo dar neskaičiusiems bei palikti intrigą.
Antras momentas susijęs ne tik su romano siužetu – kai per miestą eini, o ne važiuoji, jis tampa lėtesnis, atsiveria kitomis spalvomis ir pamatai dalykus, kurie žvelgiant pro automobilio langą atrodo kitaip. Jau nekalbant apie tai, kad atokiomis Žaliakalnio gatvelėmis retas kuris ir pravažiuoja.
„Didžiausias atradimas rašant man buvo Žaliakalnis ir jo margumas. Aš to gerai nežinojau, daug geriau žinojau Kauno naujamiestį. Pradėjus rašyti „Agentę“ ir kai teko ieškoti vietų, kur galėtų įvykti slapti veiksmai, kur galėtų būti neturtingi žmonės – tada man teko atrasti naują Kauno dalį.
Ne į visas vietas prieš tai buvau nuvažiavęs, nes šiais laikais nesunku surasti ir nuotraukas, ir žemėlapius. Bet man buvo taip įdomu, tad dar nebaigęs knygos pats praėjau visą šį maršrutą“, – pasakojo B.Gailius.
Rašydamas pradžią žino pabaigą
Rašydamas „Agentę“ autorius iš karto žinojo, kuo jo knyga baigsis: „Rašytojai skirstomi į planuotojus ir mūzos rašytojus. Vieni sako, kad atsisėda prie tuščio lapo ir juos veda įkvėpimas. Man taip nebūna, aš esu rašytojas-planuotojas. Rašydamas pradžią labai gerai žinau pabaigą.“
Istorinio romano ir istorinės studijos, sakė B.Gailius, net nėra ko lyginti. Istorinio romano žanras žavus tuo, kad leidžia pasakoti dalykus, kurių istorijos studijoje iš viso nepapasakosi.
„Kaip žmonės jautėsi, kokie galėjo būti jų tarpusavio santykiai, ką jie galvojo, kaip jie galėjo matyti pasaulį? Mokslinis žodynas neturi gyvybės, o kai sukuri personažą, žmogus apie nuotykius skaito, jis tapatinasi, pradeda jausti kažką panašaus, ką jaučia herojus.
Kitas dalykas – norėdamas parašyti istorinę studiją viską turi pagrįsti, o romanas yra kūrinys. Rašant jį istorija nėra pirmoje vietoje, bent jau man. Man visų pirma yra veiksmo istorija. Istorinis tikslumas, jei jo pavyksta pasiekti, – gerai, bet jei ne, aš nepergyvenu“, – sakė B.Gailius.
„Agentė“ – ne pirmoji autoriaus knyga. Istorikas ir publicistas B.Gailius yra knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ autorius, o pirmasis 2022 metais išleistas jo romanas „Kraujo kvapas" sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, buvo įvertintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus literatūrine premija.
