Parką 1797 m. įkūrė grafas Ignotas Tyzenhauzas. Įprastai dvarų parkus padėdavo formuoti architektai. Kuris iš jų rūpinosi Rokiškio parku, neišliko duomenų. Jame auga mūsų klimatui pritaikyti medžiai. Vienu seniausių laikomas apie 200 metų ąžuolas, prie centrinių vartų augantys sidabriniai klevai bent šimtmečiu jaunesni. Įprastai prie dvarų būdavo įrengti vadinamieji žvėrinčiai. Jų plotuose ganydavosi įvairūs gyvūnai. Rokiškio dvaro žvėrinčius tęsėsi už parko, kur dabar yra privačios valdos, o anuos laikus mena nebent aptvare laikomi danieliai.
Tačiau parkas pilnas paslapčių, kurios atsiskleidžia tik naktinėtojams. Jeigu po jį leidotės naktį, ko gero, girdėjote naminės pelėdos sparnų ūžtelėjimus. Ekskursijas po parką vedusi muziejininkė Laima Klasinskienė prisipažįsta, kad ir ji pati ne viską mato savomis akimis.
Rugpjūčio pabaigoje po parką dairėsi Remigijus Karpuška, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos ekspertas. Specialia įranga jis nustatė, jog parko teritorijoje gyvena net 8 šikšnosparnių rūšys. Visos yra saugomos Europos Bendrijos lygmeniu, o į Lietuvos saugomų rūšių sąrašą iš dvaro teritorijoje stebėtų šikšnosparnių įrašytos dvi – vėlyvasis šikšnys ir kūdrinis pelėausis. Pastaroji rūšis Lietuvoje aptikta tik keliose dešimtyse vietų, ji dažniausiai gyvena prie vandens telkinių, virš kurių maitinasi, o veisimosi kolonijos mėgsta įsikurti pastatuose su skardiniais stogais.
Šios rūšies įsikūrimą Rokiškio dvaro parke gamtosaugininkas pavadino „maloniu atradimu ir kartu nedideliu nesusipratimu“, nes jo buveine įprastai tampa žoline vandens augalija mažai apaugę ežerai, upės, tvenkiniai, bet nieko panašaus dvaro apylinkėse nėra, čia telkšo tik mažų tvenkinių tinklas.
R.Karpuškos pastebėjimu, parke turėtų gyventi dar bent 2 šikšnosparnių rūšys – tai rudasis ausylis ir dvispalvis plikšnys. Tačiau ausylis skleidžia labai silpną signalą, todėl ultragarso detektoriumi jį užfiksuoti pavyksta labai retai.
